More selected projects

 

Kaip žuvys vandenyje plaukiantys eilėraščiai

Daug atsakymų į mums rūpimus klausimus yra nugulę eilėraščių eilutėse. Poezija žavi įtraukiančiu ritmu, bet šiek tiek ir gąsdina savo tikslumu, pasiekiančiu tolimiausius mūsų kūno kampelius. Evelina Daciūtė savo naujausiame poezijos rinkinyje „Žuvys fontanuose“ kviečia pajusti žodžių tėkmę ir leistis jų nunešamam ten, kur norisi pabūti ir patyrinėti savo giliausius užkaborius.

Kalbino Aistė Žalaitė

Poezija jau dešimtmečius atrodė savo aktualumą praradęs žanras. Tačiau keletą metų pasaulyje yra stebimas jos atgimimas - pardavimai auga, poezijos knygų leidimas didėja. Kas manote, lemia šį poezijos renesansą?

Viena iš priežasčių matyt yra ta, kad pradėta leisti skirtingesnę poeziją. Nemažai metų lietuvių literatūroje daugiau dėmesio buvo skiriama intelektualiai poezijai, kuri buvo suprantama išrinktiesiems, turintiems tam tikrą išsilavinimą. Būtent dėl tokio įvaizdžio žmonės pradėjo tolti nuo poezijos ir ji ilgą laiką išliko nepakitusi. Dabar randasi vis daugiau poezijos, kuri orientuota į platesnę auditoriją, kalba jos kalba. Galbūt ši poezija kiek stokoja giliamintiškų metaforų ar novatoriškų formų, kaip anksčiau minėtoji, bet ji traukia bei sužadina jausmus, yra atpažįstama, gydo.

Kita priežastis galėtų būti ilgokai vyravusi nuomonė, kad gerai knygai reklamos nereikia. Skleisti žinią yra neskoninga, nesubtilu: gera prekė pati save giria. Man vis dėlto to atrodo, kad neužtenka išleisti knygą ir tikėtis, kad ją puls pirkti. Turi rengti knygos pristatymus, dalyvauti susitikimuose, įvairiuose renginiuose, kuriuose surastum savo skaitytoją, o jis – tave. Taip pat, bendrauti su savo skaitytojais socialiniuose tinkluose. Kalbėti ne tik apie savo knygas, bet apie poeziją apskritai.

Pastaruoju metu kalbama, kad socialiniai tinklai prisideda prie poezijos populiarėjimo, ypač dėl to, kad tai itin patogus formatas dalinimuisi dėl savo trumpų ir išgrynintų minčių.

Kiekvienoje srityje ateina populiarumo bangos, kurias sukelia žmonės. Arba Mėnulio fazės, kas ten žino. Dabar toks jausmas, kad poezija tik ir laukė meto, kada ateis kitokie kūrėjai, veikiantys pagal naujas taisykles. O gal pats žaidimas pasikeitė? Nenoriu supriešinti ir sakyti, kad vieni teisūs, o kiti - ne. Kiekvienas renkasi savo žaidimą. Yra tie, kurie atrado socialinius tinklus, pristato juose savo poeziją, sudaro sąlygas lengviau ją pasiekti bei surado savo auditoriją, kuriai būtent tokio tipo poezija yra priimtina. Ir yra tie, kurie to nedaro. Kiekvieno pasirinkimo reikalas. Man artimesni Rūtos Šepetys ar Neilo Gaimano būdai pristatyti visuomenei savo kūrybą. Nors neslėpsiu, kad neretai kyla mintys apie nuošalų namelį miško vidury, iš kurio siunčiu rankraščius, man ateina čekiai, o jose suraitytos honorarų sumos leidžia nesukti galvos kaip išgyventi.

Anksčiau poetai susirinkdavo rašytojų sąjungoje ir skaitydavo vienas kitam eilėraščius lyg uždarame klube su užrašu „Pašaliniams įeiti draudžiama“. Nieko neturiu prieš tokią poeziją ar tokį skaitymą, bet esu tikra, kad šalia yra erdvės egzistuoti ir kitai poezijai. Tai, kurią skaitydamas žmogus galvotų: čia juk apie mane rašo, ir aš taip jaučiausi, ir man tai buvo. Arba: man nebuvo, bet, va, kaip jaučiasi kitas, kai jam nutinka kas nors gero ar negero.

Poezija leidžia per trumpą laiką „perleisti“ per save įvairius jausmus. Gali atsisėdus vakare perskaityti vieną eilėraštį, pagalvoti apie atsiradusį jausmą bei ką su juo daryti - laikyti ar paleisti. Gali mintimis pakibti ne parai ir net ne dviem. Ir visa tai - iš vienos trumpos žinutės. Žmogui nereikia perversti viso romano ieškant atsakymų į jam tuo metu rūpimus klausimus, kartais tai gali padaryti vos keli posmeliai. Tai itin patrauklu kalbant iš šiuolaikinio lekiančio žmogaus perspektyvos.

Poezija populiarėja tarp jaunų žmonių, ypač merginų ir moterų. Ko jie ieško ir ką jie randa ją skaitydami?

Moterys yra aistringesnės skaitytojos ir paprastai labiau linkusios domėtis jausmais. Poezija dažnai būtent apie juos ir kalba. Atsiranda naujų kūrėjų, naujų temų, naujų objektų, naujų patirčių. Aišku, yra dalykai, kurie nesikeičia. Meilė. Mirtis. Vienatvė. Prasmė. Tai, kas mus visus skaitant eilėraščius jungia į vieną. Versdamas puslapius jauti: ne tu vienas tą išgyvenai, tai bendražmogiški dalykai, tu gali būti ir vienas, bet nesi vienišas. Gera jausti, net jei tai liūdesys. Jame pabuvęs nuskaidrėji. Paleidi buvusią emociją. Vaikštai paskui švytintis kaip koks jonvabalis.

Ar poezijos skaitytojai turi amžių? Ar svarbu tik temos aktualumas? Dažnai mokyklinio amžiaus vaikai išgirdę, kad dabar skaitysime poezija, iš karto pradeda žiovauti ar net dejuoti iš nepasitenkinimo.

Maži vaikai labai organiškai priima poeziją. Jie mėgsta deklamuoti eilėraščius ir jų klausytis. Bėda ta, kad suaugę, kurie nemėgsta poezijos, o greičiau mano, kad jos nemėgsta - jos neskaito ir savo vaikams. Vaikams ji yra būtina, nes rimas ir ritmas yra jų viduje. Tarsi mažytė paslėpta sudėtingo mechanizmo detalė. Nesimato, bet yra. Vaikai labai reaguoja ir emociškai įsitraukia į poeziją, patys ją kuria, o trumpas ir koncentruotas turinys padeda išlaikyti dėmesį.

Vyresniame amžiuje, kai mokykloje pradedami nagrinėti eilėraščiai, susidomėjimas poezija dažnai slūgsta, kol daugumai visiškai dingsta. Laikydamiesi įvairių taisyklių, eilėraštį išnarstome ir nepaliekame galimybės jam pačiam kalbėti už save. Be to, privalomieji eilėraščiai nėra patys patraukliausi jaunam žmogui savo temomis, turiniu, jie neatranda ryšio, bendrumo.

Klasiką skaityti yra būtina, bet dėmesį reikėtų skirti ir šiuolaikiniams rašytojams. Tai turėtų padėti paaugliams jausti literatūros pulsą. Pradėję skaityti sau artimesnę poeziją, galėsime atrasti ir tą, kuri iš pat pradžių neatrodė labai artima. Kai pati dar mokiausi mokykloje, atrasti neprograminiai poetai paskatino plačiau domėtis poezija, mano supratimas plėtėsi, lengviau gliaudžiau metaforas ir žavėjausi, kaip galima žongliruoti žodžiais. Nepradėjus skaityti poezijos, neaugs poreikis jos skaityti daugiau. Lengviausia į ją įeiti per tai, kas tau asmeniškai atliepia.

Evelina, o kaip poezija atsirado Jūsų gyvenime? Kas Jus patraukė rašyti?

Kai man buvo penkiolika metų, skaitydavau leidinius „Jaunimo gretos“, „Nemunas“, kurie spausdino poeziją. Vieną kartą puslapiuose užtikau Rimo Buroko eiles, kurios man pasirodė itin artimos. Atrodė, kad jos yra apie mane, mano išgyvenimus ir tai mane labai patraukė. Mano klasės auklėtoja ir lietuvių kalbos mokytoja Jolanta vis ragino rašyti, siūlydavo eilėraščių dalyvauti konkursuose. Baigusi mokyklą, nustojau kurti eilėraščius. Neturiu nei vieno išlikusio iš to laikotarpio. Pamenu tik eilutę iš vieno apie medinę boružę, kuri išgraužusi delno kraštą sukabino ant jo skalbinius.

Vėliau, praėjus nemažai laiko po pirmųjų bandymų, pradėjau rašyti sau. Į stalčių. Kartais daugiau, kartais – mažiau. 2018 metais, po dviejų metų intensyvaus darbo su knyga „Laimė yra lapė“, su šeima išvykome gyventi į Ameriką. Ir tada atsirito eilėraščių banga. Kitų tekstų nebegalėjau rašyti. Buvau perdegusi. Nors džiaugiausi visais knygos įvertinimais ir apdovanojimais, viduje jaučiausi įkalinta sėkmės narvelyje. Kiekvienas parašytas tekstas turėjo atitikti mano itin aukštai pakeltą kartelę, o aš maniau, kad jos nepasiekiu. Kur jau pasieksi, kai ji keturių metrų aukštyje.

Tuo metu poezija man tapo gelbėjimosi valtimi, kuria išplaukiau. Tada supratau, ką reiškia rašyti poeziją visu kūnu, būti tarpininku, per kurį atkeliauja eilėraštis.

Koks yra pagrindinis skirtumas, kai rašėte knygą vaikams ir kai rašote eilėraščius? Ar tai pats jausmas, o gal procesas?

Proza tam tikra prasme yra laisvesnė nei poezija. Jei rašai rimuotą eilėraštį, tu negali staiga pamesti rimo, kartais taip ir stringi neradęs tinkamo žodžio. Taip pat svarbus yra ritmas, kuris negali būti bet koks. Prozoje irgi yra savotiškas ritmas, bet jis yra laisvesnis. Skaitant prozos tekstą svarbu, kad jame nebūtų užsilikę duobių, jis lietųsi.

Rašydama prozą jaučiu lyg tai būtų „išorinis rašymas“, tarytum rašytum virš odos. Su eilėraščiais yra kitaip. Kuriant poeziją vaikams atrodo, kad ją rašai iš savo vidinių šviesių kambarių, o suaugusiems – iš tų tamsių užkaborių, spintų ir rūsių.

Anksčiau menininkai, poetai, rašytojai paprastai nenardydavo tarp žanrų. Asmeniškai man žanrų kaita leidžia panaikinti kito žanro nuosėdas manyje. Pabūti nuošaly. Savotiškai persikrauti. Jaučiuosi išsisėmusi, imuosi kito žanro nei prieš tai, o po kurio laiko grįžtu prie pirmojo, pasipildžiusi naujomis idėjomis ir energija.

Daug kalbame apie tai, kaip poeziją yra rašoma, o kaip ją skaityti? Ar iš eilės, kūrinį po kūrinio, o gal kaip tik atsiversti bet kurį puslapį ir ieškoti, kas aktualu būtent šiandien?

Eilėraščių sudėliojimas vienas po kito knygoje yra neatsitiktinis. Dėlioti eilėraščius taip, kad jie skambėtų tarsi tos pačios dainos posmai, jeigu žmogus skaitys visus iš eilės, yra ilgas ir sudėtingas darbas. Čia man labai pagelbėjo knygos redaktorius Julius Keleras. Atėjo, perkilnojo, kelis išėmė ir atsirado erdvės eilėraščiams kvėpuoti.

Pati kaip skaitytoja dažnai atsiverčiu bet kokį eilėraščių rinkinio puslapį ir perskaitau jį lyg tai būtų mano tos dienos eilėraštis. Tas ir yra smagiausia, kad su eilėraščiais nėra taisyklių! Čia ne romanas, kurį skaitome nuo pradžios iki galo, poeziją galima skaityti kaip tik norime.

Jūsų poezijos rinkinį „Žuvys fontanuose“ sudaro 10 skyrių. Kaip atsirado jų suskirstymas?

Eilėraščius sudėliojome pagal panašų skambėjimą ir temas. Iš pradžių planavau mažiau skyrių, bet jų atsirado net dešimt. Taip nutiko dėl to, kad skyriai nebūtų perkrauti ir dėl jų tematikos: vieni yra apie keliones, kiti – žmonių istorijos ar jų tarpusavio santykiai, taip pat savęs ieškojimas, emigracija. Kai kurie eilėraščiai rinkinyje, ypač iš ankstesnio laikotarpio, yra gal kiek daugiau apie mane, ir, aišku, apie meilę. Kaip gi poezija be meilės!

Ar visos šios temos tai Jūsų išgyventos patirtys ar daugiau ieškote tų, kurios dabar aktualios ir kuriate apie tai?

Eilėraščiai gimsta įvairiomis aplinkybėmis. Kai kurie atsiranda iš kasdienybės, kitus įkvėpia kelionių motyvai. Vieni eilėraščiai gali prasidėti iš mane tuo metu apėmusios emocijos, o baigtis visiška fikcija, tuo, ko niekada nebuvo, ko niekada nejaučiau.

Eilėraštį gali įkvėpti bet kas. Vieną kartą lėktuve sėdėjau šalia senukų poros, kuriuos pavadinau Džonu ir Džeine. Grįžusi namo parašiau eilėraštį. Jie visą kelią tylėjo, bet jautei, kad tarp šių žmonių yra ryšys. Atrodo, kad toks visiškai atsitiktinis susitikimas su žmonėmis, su kuriais net nepašnekėjau, bet štai gimė istorija, aš panorau ją užrašyti.

Eilėraštį apie mirusią mergaitę sukūriau, kai su šeima keliavome po Ameriką ir nutarėme aplankyti muziejų Portlande. Jis buvo sudarytas iš skirtingo laikotarpio namelių, kurie vaizdavo, kaip tam tikrais laikotarpiais gyveno portlandiečiai, kaip kūrėsi, plėtėsi miestas, kokios tautos rašė jo istoriją. Užsukusi į žydų, emigravusių iš Ukrainos, namą, pamačiau lovą, ant jos esančią lėlytę, dar keletą žaislų ir man iškilo toks mažos mergaitės, kuri niekada neužaugo vaizdas. Nufotografavau, o vėliau, žvelgiant į nuotrauką, išsivyniojo ir mergaitės Ados istorija.

Eilėraštį apie daktarą Li parašiau šių metų pavasarį, per karantiną. Jis pasakoja apie Kinijoje gyvenusį realų daktarą, kuris nukentėjo, kai informavo valdžią apie koronavirusą, juo niekas netikėjo. Paskui pats, beje, nuo to viruso ir mirė. Nenorėjau, kad toks žmogus išnyktų tarsi jo ir būt nebuvę. Eilėraščiu pastačiau jam savotišką paminklą.

Iš Jūsų pasakojimo atrodo, kad eilėraščio idėja gali gimti vos tik Jums išėjus iš namų ar užsukus į parduotuvę. Kaip dažnai parašote eilėraštį?

Buvo laikas, kai kiekvieną savaitę parašydavau po vieną eilėraštį. Aišku, ne visi jie pateko į rinkinį. Mažuma. Kai pradedu rašyti eilėraštį nežinau, koks jis bus. Suprantu, kad geriausia nerimuoti, bet kai pradedu, tai jis plaukia savo vaga. Jeigu rašyčiau protu, gal ir galėčiau sau pasakyti, kad pavyzdžiui, šita metafora jau girdėta ar eilėraštis skamba nepakankamai šiuolaikiškai, bet kai rašau iš jausmo, tai eilėraštis lyg pats diktuoja, kaip jis eis ir kuo užsibaigs. Būna eilėraščių, kurie prasideda, bet taip ir nesulaukia pabaigos. Nesugalvoju, kaip jie turi baigtis ir palieku. O paskaičius po laiko ir pačiai atrodo, kad šlamštelis. Arba tiksliau – pratimas. Būna ištinka laikotarpiai, kai eilėraščiai „nesikuria“.

Ar turite savo mėgstamiausią eilėraštį, kurį parašėte?

Sunku pasakyti, paskui supyks kiti. Turbūt mėgstamiausias eilėraštis priklauso nuo dienos. Vieną dieną pasirinkčiau vieną, kitą dieną – kitą.

O Jūs pati dabar daugiau skaitote šiuolaikinius poetus, o gal kaip tik grįžtate prie klasikos? Kaip jūsų pačios santykis su poezijos skaitymu?

Labai mėgstu Donaldą Kajoką. Taip pat Aidą Marčėną, Daivą Čepauskaitę, Kęstutį Navaką, Mindaugą Nastaravičių, Liną Buividavičiūtę. Naujausia skaityta ir įsiminusi lietuvių poezijos knyga - Lauros Kromalcaitės eilėraščiai.

Dabar nemažai skaitau anglų kalba sukurtos poezijos. Gyvenant Amerikoje lengviau aptikti knygų šia kalba, taip atradau nemažai poetų, apie kuriuos anksčiau nežinojau arba girdėjau, bet labai nesigilinau: Sylvia Plath, Maya Angelou, E.E.Cummingsą, Mary Oliver, Philipą Larkiną ir kitus. Norisi pasižiūrėti, koks pasaulio kontekstas, kas slypi už lietuviškos poezijos tradicijos ribų.

Ar atskleisite, kas tos žuvys fontanuose?

Rinkdama pavadinimą turėjau įvairių variantų, tačiau nei vienas man taip netiko kaip „Žuvys fontanuose“. Rinkinyje yra daug vandens, tekėjimo. Kai pasirinkau šį pavadinimą, ėmė skleistis naujos prasmės. Viena vertus, žuvys fontanuose gali reikšti, kad tu savo terpėje, nes esi žuvis vandenyje. Tačiau tas vanduo yra dirbtinai sukurtoje formoje, tu iš jo niekur nepabėgsi, aplink vaikšto žmonės, tai nėra tavo erdvė. Galima įžvelgti ir emigracijos ar žmogaus mieste motyvą. Bet kurioje erdvėje gali pasijusti ir gerai kaip žuvis vandenyje, ir blogai, nes ne savo natūraliuose vandenyse. Kiekviename skyriuje galima surasti vis kitą šio pavadinimo interpretaciją.

Koks apima jausmas, kai knyga netrukus pasirodys knygynuose?

Man labai įdomu, kaip skaitytojai ją priims. Pasirodžiusi knyga pradeda gyventi savo gyvenimą. Su knygos iliustratore Aušra Kiudulaite kalbėjom, kad tekstas yra tavo tik tada, kai tu jį rašai. O parašiusi jį - paleidi. Nors kurį laiką jis dar truputėlį yra tavo, bet vis mažiau ir mažiau. Knygai pasirodžius ji pritraukia visokių naujų istorijų, įdomių įžvalgų, kurios tau pačiai nebūtų kilusios. Tai lyg mažos dovanėlės, kurių nesitikėjai. Pasirodžius knygai tikiesi, kad dabar pajausi pilnatvės jausmą. Tuo momentu džiaugiesi, perverti ją, padedi ir suvoki, kad tavyje vėl prasiveria Visatos juodoji skylė. Tu vis pildaisi, bet taip niekada ir neužsipildai.

Tačiau už visa tai svarbiau yra pati kelionė. Ir bendražygiai, su kuriai nueini nuo taško A iki taško Ž. Tai iliustratorė Aušra Kiudulaitė, su kuria sukūrėme knygą „Laimė yra lapė“ ir dabar kartu debiutavome suaugusiųjų literatūroje. Leidykla „Dvi tylos“, jautriai ir profesionaliai vedusi iki knygos gimimo. Nuostabi dizainerė Ugnė Balčiūnaitė: pamenu, atsiunčia tris knygos viršelio variantus ir negaliu apsispręsti, nes kiekvienas yra puikus. Taip pat redaktorius Julius Keleras, sudėliojęs ir suglostęs eilėraščius. Visiems jiems esu labai dėkinga už bendrą darbą, o dabar jau lauksiu kaip jį priims skaitytojai.