More selected projects

 

Mokymasis namuose nėra paprasta kaip ABC

Šiuo metu žmonija kovoja su viena didžiausių pastarojo amžiaus krizių – koronavirusu. O tėvams ir mokytojams teko iššūkis pasirūpinti vaikų lavinimo tęstinumu namuose. Pasak socialinės mokslų daktarės, edukologės, darželių tinklo „Vaikystės Sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklų įkūrėjos, keturių vaikų mamos ir knygos "Pradinukų abėcėlė" autorės, Austėjos Landsbergienės, mokyti vaikus namuose nėra tai, ką dauguma tėvų pasirinktų įprastomis sąlygomis. Nežinomybės, vaikų ir buities pilnoje kasdienybėje, mes visi ieškome atsakymų, kurie mums leistų atsikvėpti bei stebėti pasikeitusią realybę ramesniu žvilgsniu.

Kalbino Aistė Žalaitė

Net ir šiuo sudėtingu laikotarpiu, Jūs dalyvaujate savo įsteigtų mokyklų bei darželių veikloje, kurie toliau dirba nuotoliniu būdu, aktyviai dalinatės ugdymo informacija savo Facebook paskyroje ir ten vakarais dar skaitote pasakas vaikams, kad tėvai turėtų nors minutėlę atsikvėpti. Tvarkymosi, maisto gaminimo ir vaikų net nepaminėjau – nejaugi karantino metu Jums atsirado daugiau laiko?

Mano mama visuomet sakydavo, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau laiko turi. Aš labai gerai atsimenu, kad vos tik pasakydavau, kad kažkam nerandu laiko, mama atsakydavo, kad pats metas dar vienam būreliui ir laiko vėl atsiras. Ši frazė man tarsi atgijo karantino metu. Pirmos dvi karantino savaitės buvo tokios intensyvios ir aktyvios, kokias jau seniai beprisimenu. Tačiau visi vaikai čia su mumis ir namai vėl pilni. Turbūt visada taip ir yra, kad pasikeičiant situacijai, pradedi į ją žiūrėti kitaip ir išmoksti joje gyventi. Juk nesėdėsi galvos parėmęs ir nepradėsi galvoti apie tai, kaip buvo. Gyvensi su tuo, kaip yra šiuo momentu, nes laiko sėdėti tikrai nėra.

Šiuo metu visi dirbame, mokomės ir žaidžiame tarp keturių sienų. Į ką svarbiausia atkreipti dėmesį, organizuojant ugdymą namuose?

Reikia turėti realų įsivaizdavimą ir realius lūkesčius. Bendraujant su įvairių tarptautinių organizacijų nariais, mes itin atkreipiame dėmesį, kad kai kurie mokytojai turi nerealius lūkesčius ir dėl to patiria daug streso. Labai greitai paaiškėjo, kad mokytojas negali turėti to paties lūkesčio, kai moko realioje klasėje, ir kai mokymas persikelia į virtualią erdvę. Virtualioje erdvėje lūkestis turi būti labai konkretus. Nereikia galvoti, kad dabar padarysiu daugiau. Turi labai susikoncentruoti į tai, kas svarbiausia, nes mokymasis virtualioje erdvėje nereiškia, kad mokomės mažiau, mes tiesiog mokomės lėčiau. Gali mokytis to paties ir tiek pat, bet vien tik dėl to, kad nebenuskaitai mokytojo veido išraiškos, nematai jo kūno kalbos, negirdi balso niuansų, užtruksi ilgiau suprasti informaciją. Yra vertinama, kad net iki trečdalio laiko ilgiau užtrunka suprasti dalyką virtualioje erdvėje nei realioje klasėje. Tai reiškia, kad mokytojai turi mokytis naujų dalykų, pavyzdžiui, kaip išvalyti savo kalbą, nes taip, kaip kalbėti yra normalu klasėje, dabar turi būti vengiama. Mokytojai turi kurti naujas užduotis, pakeisti pamokos struktūrą, išmokti save kokybiškai nufilmuoti. Visi šie pokyčiai nėra jiems lengvi. Sakyčiau, kad mokyklos, kurios rimtai žiūri į nuotolinį ugdymą, šiuo metu dirba dvigubai daugiau nei įprastai.

Lygiai tas pats buvo ir su tėvais. Jie įsivaizdavo, kad viskas bus taip, kaip būdavo su realia mokykla – nuvežiau vaiką aštuntą valandą ryte ir pasiimsiu trečią. O dabar vaikas ateina kas valandą, jam reikia pagalbos išsiųsti užduotį ar įsijungti mikrofoną. Tėvai galvoja, kad čia mokykla blogai dirba. Nieko panašaus, tiesiog, kuo vaikas jaunesnis, tuo jam daugiau reikia suaugusiojo pagalbos ir mokykloje tą vaidmenį užpildo mokytojas - išaiškindamas, parodydamas, padėdamas. O kai mokslai persikelia į virtualią erdvę, tai tas pagalbininko vaidmuo atitenka tėvams. Mes turime atsižvelgti į amžiaus tarpsnių ypatumus ir turime suprasti, ką šešerių metų vaikas, t.y. ikimokyklinukas ar pirmokas, gali padaryti savarankiškai. Būtų keista tikėtis, kad mokymuisi persikėlus į virtualią erdvę, šešerių metas vaikas staiga mokės naudotis skirtingomis programomis, nusiųsti užduotis ar nukopijuoti tekstą. Todėl tėvų įsitraukimas yra labai svarbus ir būtinas ir, deja, kitaip nebus, nes jų vaikas dar yra mažas. O tarp kitko, vaikai realiausiai vertina situaciją. Kartais man norisi juokais pasakyti, kad vaikai turi geriausią realybės pojūtį ir labiausiai moka gyventi čia ir dabar. Jei jie nemoka, tai eina klausti, jei nesupranta - nervinasi, o ne apsimeta, kad jie tuoj viską padarys patys.

Dažnoje šeimoje auga keli skirtingo amžiaus vaikai ir kiekvienas iš jų turi daugiau kaip 10 mokomųjų dalykų. Jūs pati esate keturių vaikų mama, kaip Jūs dabar dalyvaujate vaikų mokymosi procese?

Mūsų vaikai labai savarankiški ir mes jau neauginame pradinukų. Kadangi nebeturime pradinukų, tai iš vaiko, kuris yra penktoje ir aukštesnėje klasėje, aš tikėčiausi, kad jis ryte užsidaro savo kambaryje ir aš jį pamatau po pietų pasibaigus pamokoms. Jeigu taip nėra, tai reiškia, kad kažkur yra mano kaip tėvo ar motinos spragos. Dėl labai paprastos priežasties – penktoje klasėje pagal kompiuterinio raštingumo lūkestį, vaikas gavęs instrukcijas, kaip dalyvauti Google Classroom ar Teams pamokoje, turi galėti viską padaryti pats. Jeigu jis panikuoja, tai gal jam trūksta pasitikėjimo savimi, jeigu nepasisekus – numeta, galbūt jam trūksta atkaklumo. Tai, kas gali būti normalu trijų metų vaikui, nėra normalu vienuolikos metų vaikui. Ir mokytojai negali būti už tai atsakingi, nes tai jau charakterio ugdymas. Jei mes visą laiką užbėgdavome visoms bėdoms už akių, nešdavome vaikui kuprinę, nuveždavome baseino aprangą, natūralu, kad jis neturi tų gebėjimų, kurie jau yra būtini esant penktoje klasėje. Mes negalime kaltinti mokyklos, jeigu mūsų vaikas nesavarankiškas, nesugebantis prisiimti atsakomybės ir laikytis instrukcijų. Aš šiuo metu nedalyvauju vaikų mokymosi procese, bet esame su jaunesniais vaikais sutarę, kad jeigu turės klausimų, tegu ateina ir išsiaiškina. Per šį mėnesį aštuntokė nebuvo atėjusi nė karto, o penktokė – du kartus. Penktos klasės mokiniui, aš manau, kad du kartai yra visiškai normalu. Pastebėjimas būtų toks, kad kuo vaikas jaunesnis, tuo labiau mums reikia įsitraukti. Daugiausia su priešmokykliniais, pirmos ir antros klasių mokiniais, trečia ir ketvirta klasė jau ženkliai savarankiškėja, o nuo penktos, mes jau turėtumėme susimojuoti per pusryčius, tada susitikti per pietus ir vėl susimatyti po pamokų.

Tačiau visi tėvai turintys jaunesnio amžiaus vaikus karantino metu tampa ne tik tėvais, bet ir visų dalykų mokytojais. Ką galėtumėte patarti, kad balansavimas tarp šių rolių sukeltų, kuo mažiau pykčių ir nepasitenkinimo?

Mano nuomone, yra priežastis, kodėl tik keli procentai tėvų Amerikoje ar Jungtinėje Karalystėje, kur jau seniai yra įteisintas mokymas namuose (homeschooling), pasirenka mokyti savo vaikus. Tai yra išties didelis iššūkis ir aš, pavyzdžiui, ypatingai nemėgstu mokyti savo vaikų. Kai svetimas vaikas kažko nesupranta, aš nesu susinervinusi nė karto per savo 20 metų pedagoginio darbo praktikos. Kai mano vaikas nesupranta, aš susierzinu, nes turiu jam itin aukštus lūkesčius ir mažiau kantrybės. Tai yra žmogiška ir natūralu, dėl to, šiandienai naudingiausias patarimas tėvams, kurie karantino metu prisiėmė pedagogo vaidmenį, yra suprasti, kad tai - tik vaidmuo. Tai nėra jūsų darbas ar jūsų pasirinkta profesija, todėl turite būti sau atlaidūs. Jeigu jūs supykstate ant vaiko, tai nėra pasaulio pabaiga. Geriau išeikite pasivaikščioti ir negilinkite konflikto. Tikrai nieko neatsitiks, jei jūs ir nesugebėsite vaikui išaiškinti temos. Geriau jau suorganizuokite pokalbį su mokytoju telefonu ir paprašykite jo pagalbos.

Jei jūs auginate ikimokyklinuką ar pradinuką, nebijokite, kad jo ugdyme atsiras spragų. Pradinėje mokykloje ypač daug temų yra kartojamos. Jie mokosi spiraliniu principu – norint papildyti turinį, yra pasikartojama, kas buvo mokytasi anksčiau ir taip judama į priekį. Po keleto mėnesių mokymosi namuose, jiems tikrai neatsivers spragos, kurių nebūtų galima užpildyti. Žvelkite į viską ramiau ir nepamirškite, kad tokio amžiaus vaikams skaitymas yra labai svarbus. Jeigu matote, kad vaikui trūksta kantrybės atlikti užduotį, geriau jau kartu paskaitykite pusvalandį. Tai turės daug didesnę vertę nei pykčiai dėl kažkokio įsimintinos rašybos žodžio. Vieną dieną ši situacija baigsis, o lig tol, padarykite geriausia, ką galite, geriausiai, kaip tik galite.

Kaip paskatinti vaikų motyvaciją mokytis, kol jie yra namuose?

Aš visa laiką maniau, kad žmogui palaikymas yra itin svarbus. Palaikymas ir pokalbiai. Jeigu tu tiesiog numesi žmogui darbą, jis jį ir atliks, kaip mano močiutė sakydavo, atbulais dantimis. Jeigu žmogus tikės to darbo prasme, tai jis atliks jį puikiai ir net padarys kažką papildomai. Taip yra tiek su suaugusiais, tiek su vaikais. Jeigu jiems yra išaiškinama, kodėl mokymas vyksta virtualioje erdvėje, kodėl yra svarbu, kad mokymasis nenutrūktų, primenama, kad reikia išsijungti mikrofoną, kol mokytojas kalba - vaikai puikiai tą daro. Teisingai sudėliojus akcentus, mes pastipriname motyvaciją. Ji neatsiranda iš niekur. Mokytojas nėra klounas, kuris nedegančią ugnį uždegs. Bet jeigu ją reikia tik pakurstyti, kad ji labiau įsiliepsnotų, tai būtent prasmingi pokalbiai padeda tą padaryti.

Kai kurios ugdymo įstaigos šį laikotarpį vertina kaip trumpalaikį ir tikisi, kad greitu metu bus galima grįžti į įprastas vėžes. Kaip manote, ar reikia ateityje ruoštis visiškai perkelti mokymąsi į virtualią erdvę?

Manau, kad visiškai nebus perkeltas. Dėl to, kad jeigu tai būtų buvę taip gerai, mes jau būtumėme tą padarę. Žiūrint iš technologinės pusės, tai ką mes darome šiandien, daugmaž galėjome jau padaryti prieš penkerius metus. Kodėl tai neįvyko, tai grįžtu prie to, kad mes esame socialūs ir be gyvo kontakto su kitais žmonėmis mums yra sunku. Kuo vaikas labiau auga, tuo jam yra didesnis poreikis socializuotis. Mažiukams yra smagu leisti laiką su mama ir tėčiu, nes tai jų svarbiausi žmonės gyvenime, o darželis ar pradinė mokykla yra tik papildinys. Vyresniems jau yra svarbu nutraukti bambagyslę bei atrasti santykį su savimi ir kitais žmonėmis visuomenėje.

Tačiau, ar mes grįšime į tokį pat gyvenimą, kuris buvo anksčiau, irgi nemanau. Didžiųjų pasaulio universitetų paskelbtos studijos rašo apie tai, kad kol nebus išrasta vakcina, tol mes turėsime išmokti gyventi su virusu. Tai reiškia, kad yra labai tikėtina, kad bent jau artimiausius mokslo metus gyvensime su baime, kad bet kada ir bet kur galime užsikrėsti. Mokytojai, kurie labai daug kontaktuoja su vaikais, yra labai atviri užsikrėtimui ir tai įneša daug baimės tiek jiems, tiek vaikams ir jų tėvams. Kai kurie mano kolegos Danijoje ir Švedijoje, jau yra grįžę į ugdymo įstaigas, tad teko matyti dokumentus, kokių taisyklių jie turi laikytis. Tai ne tik kruopštus rankų plovimas kas valandą, bet ir „stop“ juostų atsiradimas koridoriuose, kad vaikų srautai nesimaišytų ir atskirų klasių žaidimas tik tam skirtose vietose lauke. Jeigu klasėje susirgs nors vienas vaikas, tai keturiolikai dienų bus būtina sustabdyti tos klasės vaikų ėjimą į mokyklą. Tai reiškia, kad visas ugdymas turės vėl persikelti į virtualią erdvę. Todėl mes visus ateinančius mokslo metus turime būti pasiruošę ugdyti vaikus tai virtualioje, tai realioje erdvėje. Šis perėjimas turi tapti labai sklandus ir nieko nebestebinti. Tėvai vos gavę elektroninį laišką, kad nuo rytojaus pamokos vyksta virtualioje erdvėje, padeda vaikams pasiruošti kompiuterius ir mokymasis vyksta toliau.

Kalbėjote apie tai, kad mes esame socialios būtybės. Ar gali ilgalaikėje perspektyvoje nuotolinis ugdymas turėti pasekmių vaiko emociniam intelektui?

Viskas priklauso nuo to, kokie yra vaiko namai. Jeigu tėvai atviri, bendraujantys su vaiku, jeigu vaikas gauna pagalbos ir mokykloje, problemų kilti neturėtų. Visai neseniai kalbėjausi su grupe švietimiečių apie vieną atvejį Vokietijos mokykloje. Toje mokykloje mokosi devintokė mergaitė, kurią augina seneliai. Abu seneliai susirgo koronavirusu ir buvo išvežti į ligoninę, o mergaitė liko visiškai viena namuose. Vyko diskusija, ką reikia mokyklai daryti. Visi šiek tiek prisibijo važiuoti, nes galimai gali užsikrėsti virusu. Galiausiai buvo nutarta, kad pakaitomis mokytojai važiuos, bendraus pro langą ir emociškai palaikys tą vaiką. Kiekviena kartą, kai žmonija susiduria su didžiuliu iššūkiu, yra išbandomas mūsų žmogiškumas. Mokykla galėjo tik pagūžčioti pečiais, pasakyti, kad čia ne jų problema, o mergaitė toliau turi mokytis nuotoliniu būdu. O tam vaikui turbūt kiekviena diena yra pragaras, nežinant, kas laukia ateityje. Būtent, ar mokykla yra verta vadintis ugdymo įstaiga, parodo tokie dalykai. Ugdymas tai nėra tik dalykų mokymas, tai ir charakterio, žmogiškumo bei vertybinis ugdymas. Gali būti, kad po šio laikotarpio mūsų giluminės vertybės dar labiau sustiprės. Vien tik tai, kiek daug gaus ta mergaitė, matydama, kad ji rūpi mokytojams bei mokyklai. Bet aišku, gali būti namuose yra vaikas, kuris patiria smurtą - ir fizinį, ir emocinį, o dabar pas jį nelabai gali atvykti socialiniai darbuotojai. Esant tokioms aplinkybėms tai yra tragedija. Bet kuriuo atveju, prabėgęs laikas vieniems vaikams turės neigiamų pasekmių, bet bus ir tų, kurie džiaugsis teigiamais dalykais.

Kaip kalbėtis su mažais vaikais apie virusą, nenuslepiant tiesos, bet ir neišgąsdinant?

Tai yra tas pats, kas kalbantis visomis jautriomis temomis. Reikia vaikui sakyti tiek, kiek jis klausia ir nepersistengti su informacijos kiekiu. Aš pati esu padariusi vaizdo įrašą, kur labai konkrečiai atsakau į dažniausiai užduodamus vaikų klausimus apie virusą (įrašą galite surasti čia). Blogiau yra nuo vaiko slėpti, negu paprastai ir ramiai išaiškinti, kas ir kodėl dabar vyksta.

Kaip tėvams susitvarkyti su savo stresu, dirbant iš namų, rūpinantis namų ruoša, vaikais ir jų ugdymu? Ar viskas priklauso tik nuo mūsų lūkesčių?

Manau, kad to yra labai didelė dalis. Pavyzdžiui, mes namuose labai „įdarbinome“ vaikus. Mūsų šeima didelė – šeši žmonės. Mes turime sąrašą darbų, kas ir už ką yra atsakingas. Pasikeitus aplinkybėms, mes visi susėdome ir iš naujo viską pasidalinome. Mano vyras gamina pusryčius, aš – pietus, o už vakarienė atsakingi vaikai arba ją gaminame bendrai. Tas pats ir su tvarkymųsi – pirmadienį namus išsiurbia pirmagimis, antradienį – antragimis, ir taip paeiliui, o šeštadienį – tvarkomės visi.

Tie, kurie turi mažesnius vaikus, gali sakyti, kad „bepigu tau, Austėja, šnekėti, kai tavo vaikai jau paaugliai“. Tačiau mūsų vaikai turėjo tuos pačius darbus, kai buvo mažiukai. Viskas priklauso, ar tu įgalini savo vaiką, ar staiga nusprendi būti „supermama“ ir apšokinėti jį (įsivaizduokite, jeigu keturis!), palaikant dar ir blizgančius namus. Aš sau seniai esu atsakiusi, kad nenoriu užauginti vaikų, kurie būtų it Vingių Jonas. Taip pat ir lūkestis, kas dabar yra tvarkingi namai, yra visai kitoks, nei kai vaikai buvo mažiukai. Daug svarbiau yra gera nuotaika ir realus požiūris į situaciją. Man atrodo, kad dabar yra puikus laikas vėl pajausti šeimos pulsą ir pasimėgauti laiku kartu. Pavyzdžiui, geriau yra gaminti pietus ilgiau, bet kartu su vaikais, kad jie aplinkui nevaikščiotų verkdami. Mes patys nustatydami savo lūkesčius nusprendžiame, ar tai bus fantastinis laikas kartu, ar pragaras žemėje dėl kiekvieno numesto žaislo.

Ar matote teigiamų dalykų, kuriuos galime išsinešti iš šio karantino laikotarpio?

Tai yra labai individualu. Girdėjau, kad kai kurie žmonės išsikėlė sau tikslą, vos ne naują kalbą išmokti! O yra žmonių, kurie jaučiasi labai blogai uždaryti namuose ir turbūt jiems vien tik sveiko proto išlaikymas yra svarbiausia. Tiems žmonėms, manau, reikia pasakyti, kad nieko tokio yra blogai jaustis, kai griūva viskas, kas buvo įprasta. Jeigu tau nekyla rankos plauti indų - neplauk. Niekur tie indai nepabėgs ir rasi juos rytoj ryte kriauklėje. Geriau paskaityk knygą, pažiūrėk filmą ar išeik pasivaikščioti į mišką. Labai paprasta yra pradėti sau kasti savigailos ir sąžinės graužimo duobę, kai matai, ką kiti daro. Man atrodo, kad reikia įsiklausyti į save, į savo šeimos ritmą. Aš irgi Facebook'e matau, kaip viena mama sportuoja su vaikais, kita - gamina darbelius, o trečia - kepa penkių aukštų tortus. Vietoj to, kad pradėčiau save kaltinti, aš supratau, kad darau visiškai kitus dalykus ir negaliu savęs lyginti su kitais žmonėmis. „Vaikystės sodas“ ir visa tai, ką mes statėme dešimt metų, dabar nebeveiks taip, kaip buvo įprasta – reikia skirti labai daug laiko pergalvojimui, naujam susistygavimui, naujam atgimimui. Aš labai džiaugiuosi už tuos, kurie dabar turi daugiau laiko, bet aš nesu viena iš tų žmonių. Dėl to nesijaučiu blogai, o dėliojuosi viską pagal savo ritmą ir džiaugiuosi tais dalykais, kuriais aš galiu džiaugtis.

Ko Jus pačią išmokė šis karantino laikotarpis?

Aš turėjau laiko refleksijai. Uždaviau sau klausimus, ką ir kodėl aš darau bei ar noriu toliau tą tęsti. Visi tie klausimai ir anksčiau ateidavo į galvą, bet kasdienybė įsukdavo prieš juos giliai apsvarstant. Aš seniai Sodelių dešimtmečio proga galvojau, kad noriu iš naujo peržvelgti mūsų vertybes ir jas išsigryninti. Ir nors nenorėjau, kad tai vyktų koronaviruso metu, tai gavosi labai natūraliai. Į kai kuriuos klausimus, aš anksčiau bijojau sau atsakyti, tarkime, kad nenoriu, kad Sodelių būtų tiek daug, bet susimažinimas atrodė per sunkus sprendimas. Mintis visada buvo ta, kad mes esame ir norime būti ikimokyklinio ugdymo HUB'as, kuriame yra pristatomi ir vyksta naujausi moksliniai tyrimai. Dabar galvoju, kad yra proga ir galimybė, susidėlioti viską, apie ką svajojau. Tai tokie filosofiniai klausimai apie mokyklą ir Sodelį buvo itin vertingi ir net nesitiki, kad tik mėnuo praėjo pagal tai, kiek visko yra suplanuota ir perdėliota. Kitas naudingas dalykas yra tai, kad anksčiau itin svarstydavau, ar verta važiuoti į kokią nors konferenciją, ar tikrai spėsiu jai pasiruošti, o dabar mąstau, kad reikėjo visur važiuoti. Mes su šeima visada turėjome poziciją, kad pagrindinės investicijos turi būti į keliones ir į vaikų mokslus. Ne į automobilius, ne į namus, o į patirtis. Manau, kad tai dar labiau sustiprės ir mes mažiau galvosime ateityje.

Nuo "Pradinukų abėcėlės" išleidimo praėjo pusmetis - ar atsižvelgiant į šiandienines aktualijas bei bendraujant su kitais tėvais, papildytumėte knygą naujais skyriais?

Tikrai taip! Aš manau, kad reikėtų skyriaus apie tai, kaip mokytis virtualioje erdvėje, koks turėtų būti tėvų ir mokytojų lūkestis iš skirtingo amžiaus tarpsnio vaikų. Turbūt labiau praplėsčiau ir akcentuočiau žaidimo, ankstyvajame ir pradiniame amžiuje, svarbą ir kaip galima sužaidybinti mokymąsi ir veiklas. Dar galvoju apie papildymą, kaip su vaikais kalbėti apie ligas. Visais laikais buvo tokių ligų, tiesiog jos masiškai neapimdavo viso pasaulio vienu metu ir atrodė, kad šiai temai nėra vietos knygoje, kuri yra orientuota į nedidelę grupę žmonių. Dabar visa žmonija tapo ta grupe žmonių, kuriems ši tema yra aktuali, tad manau, kad kitą leidimą jau būtų prasminga papildyti šiomis temomis.