„Jei kiekvieną aštuonmetį išmokytume medituoti, užtektų vos vienos kartos, kad pasaulyje išnyktų prievarta“, – sakė Dalai Lama. Daugumai meditacija yra dar nepatirtas jausmas, apie kurį vis dažniau girdime ir svarstome, ar verta pabandyti. Su meditacijų knygos vaikams „Esu tyloje“ autoriumi Ugniumi Leimontu kalbamės, kodėl tai yra įgūdis, kurio verta mokytis nuo mažumės, bei kodėl dalytis su kitais geriausiai pavyksta tik tada, kai pats esi tyloje.

Kalbino Aistė Žalaitė

Vis dar dažnai pasitaiko, kad suaugusieji, išgirdę žodį meditacija, galvoja, jog tai mistifikuota praktika, skirta tik budistų vienuoliams arba madingai tūkstantmečio kartai. Ką Jūs jiems į tai atsakytumėte?

Labai geras pastebėjimas! Išties, dažnai, kai pradedu kalbėti apie meditaciją, suprantu, kad tai „garbanotas“ terminas. Jis turi mistikos prieskonį, be to, apie jį sklando labai daug nesusipratimų. Dėl šios priežasties aš vartoju žodį dėmesingumas ir dėmesingumo praktikos.

Jeigu žiūrėtume į visą procesą, tai pirmiausia laviname savo dėmesį (dėmesingumo praktikos) ir tik vėliau pereiname prie meditacijos. Kitaip tariant, iš pradžių išmokstame valdyti savo dėmesį, jį nukreipti į vidų ir išlaikyti, vėliau kreipiame jį į vis subtilesnius objektus, o tada pradedame medituoti. Jei budistų vienuoliui pasakytume, kad atsisėdę ir sukryžiavę kojas medituojame, tai jis iškart atsakytų, kad tai ne meditacija, o dėmesingumo mokymasis. Būtent tai yra pradinukų pratimai, kurių moko ir užsieniečius, atvažiavusius į vienuolynus. Todėl mokyklose mano vedami užsiėmimai vadinami ne meditacija, o tylos ir susikaupimo pamokomis.

Kaip Jūsų gyvenime atsirado meditacija? Kuo ji Jus patraukė?

Žinote, kaip būna, kai ko nors ieškai ir nerandi. Arba atrodo, kad radai, bet neužtenka, neužpildo. Kurį laiką būtent taip jaučiausi ir tik vėliau supratau, kad veikiausiai ne ten ieškau. Buvo poreikis rasti ką nors, kas užpildytų, nuramintų, tačiau niekaip nepavyko. Kai pavargau to ieškoti sau žinomais būdais, pradėjau galvoti, kad galbūt yra kokia nors vieta, kurioje dar neieškojau. Supratau, jog visur ieškojau, bet viduje – ne. Tada kilo klausimas, kaip ieškoti viduje, galbūt reikia papildomų žinių, įgūdžių. Tada į mano gyvenimą atėjo meditacija. Pradėjus domėtis, atsirado mokytojas ir pastūmėjo tinkama kryptimi. Tas ieškojimas tęsiasi iki šių dienų.

Kaip ir kodėl pradėjote dirbti su vaikais?

Negaliu tiksliai atsakyti, nes darbas su vaikais ėmė ir atsirado. Vis daugiau praktikuodamasis pradėjau jausti naudą, suvokiau, kad jei man tai padeda pakeisti gyvenimą šimto aštuoniasdešimties laipsniu kampu, kodėl mes to nemokome mokykloje? Tuomet atradau ir Dalai Lamos mintį: „Jei kiekvieną aštuonmetį išmokytume medituoti, užtektų vos vienos kartos, kad pasaulyje išnyktų prievarta.“ Pradėjau domėtis ir išsiaiškinau, kad šį įgūdį verta ugdyti nuo mažens. Tada norėjau sužinoti, kaip ir kokiais būdais.

Kaip vaikams paaiškinate, kas yra meditacija?

Dažniausiai vaikų paklausus, kas yra meditacija, jie žino, kad reikia atsisėsti sukryžiavus kojas ir susidėti rankas į mudrą. Taip jie supranta meditaciją. Tada jiems papasakoju, kad taip medituoja jogai, aptariame, kodėl jie taip daro. Vaikams pasakau, kad mes mokysimės šiek tiek kitaip, žaisdami. O vėliau būtinai patyrinėsime, kas atsitiko žaidžiant šį žaidimą. Ar išėjo pajusti ramybę? Ar patiko šis jausmas? Taip jie žingsnis po žingsnio mokosi. Manau, pats pavadinimas nėra toks svarbus, svarbiau vystyti įgūdį, kuris gali būti naudingas kiekvieną dieną.

Kokią ilgalaikę meditacijos naudą pastebite iš savo praktikos? Kodėl verta išmokti medituoti?

Pirmiausia verta pamąstyti, kodėl kyla noras pradėti medituoti. Jei poreikis yra praktiškas – noras nusiraminti, tapti ne tokiam irzliam, atsparesniam, geriau miegoti, tai ilgą laiką praktikuojant meditaciją to pasiekiama. Išvystomas gebėjimas nusiraminti, išmokstama atsiriboti nuo to, kas vargina, erzina, kelia stresą. O jeigu žiūrėsime ne tik praktiškai, man meditacija yra būdas pažinti save. Tai yra įrankis, kurį pasitelkę mes augame vidumi. Tai nėra asmenybės tobulėjimas ar keitimasis, o labiau tapimas savimi.

Man labai patiko knygos įžangoje Jūsų pasakyta mintis tėvams ir mokytojams: „Meditacijoje galioja ta pati taisyklė, kaip ir lėktuve: pirmiausia deguonies kaukę užsidedame patys, o tada ją uždedame vaikams.“ Ar norite pasakyti, kad siekiant, jog vaikas augti ramioje aplinkoje, pirmiausia ramūs ir pasitikintys savimi turi būti suaugusieji?

Būtent, nes kitaip neišeina. Būtų keista, jei vaikui sakytume, kad jam reikia išmokti daugybos lentelę, tačiau man nereikia, nes aš esu mokytojas. Kartais mokyklos atstovai manęs klausia: „Kiek tau reikia duoti laiko, kad ši klasė nusiramintų?“ Iškart pasakau, kad taip nieko nebus. Nebus, jog ateisiu į klasę, kažką padarysiu su vaikais ir jie nusiramins, kad mokytojui būtų lengviau dirbti.

Galima pažiūrėti ir iš kitos pusės – iš ko vaikai mokosi? Iš ko ima pavyzdį? Iš artimiausios aplinkos. Jie sugeria ne tik tai, ką mato išorėje, bet ir kopijuoja mus iš vidaus, t. y. perima mūsų vertybes. Turbūt kiekvienas panagrinėjęs savo vertybes pamatytų, kad apie 90 proc. vertybių, kurias įvardyjame kaip sau svarbias, nėra mūsų. Jos yra perimtos iš kitų. Jeigu tėtis su mama labiau būna „galvoje“, o ne „širdyje“, tai vaikas pradės vertinti tai, kas yra „galvoje“.

Lygiai taip pat vaikai iš mūsų mokosi, kaip būti tyloje, ramybėje. Mes, suaugę, galime save disciplinuoti ir prisiversti 15 min. patylėti bei atrasti ramybę, kuria vėliau spinduliuosime. O vaikus priversti ką nors daryti yra sunku, bet jei mokytojas savo pavyzdžiu parodys, kaip tai padaryti, tai jiems bus lengviau išmokti ir patikėti.

Todėl pirmiausia ramybę reikia atrasti pačiam, nes tik tuomet, kai atrandi pats, gali dalytis su kitais. Tad ši knyga yra priemonė, kaip dalytis ramybe su kitais, dažnai mažesniais, nei esame patys. Taigi labai skatinu bandyti, ieškoti, tyrinėti ir praktikuotis pačiam, nes priešingu atveju, rezultatas bus maždaug dviem trečdaliais prastesnis.

Dauguma knygoje aprašomų praktikų atrodo lyg skirtingo lygio žaidimai. Ar dirbdamas su vaikais pažvelgėte į meditaciją kitu kampu?

Jeigu vaikui pasakytume „sėdėk ir stebėk savo kvėpavimą“, tai jis turbūt niekada nesuprastų, ką jam čia reikia daryti, o jei ir suprastų, tai jam neišeitų. Suaugusiam žmogui liepus atsisėsti ir pajusti savo kvėpavimą, jis sugebės tai padaryti ir kelias minutes jaus, kaip jo krūtinė kilnojasi, kaip deguonis patenka į organizmą. Tad kuo silpnesnis dėmesio valdymas, tuo reikia stipresnių ir smagesnių dėmesio inkarų, kad dėmesį pavyktų išlaikyti. Todėl šias dėmesingumo praktikas paverčiame žaidimais, įdomiomis užduotimis.

Atsiranda ir įvairių lygmenų, padedančių stebėti, kiek šiandien mums pavyko pasiekti, ar jau galime keliauti toliau. Mokymasis per žaidimą vaikams padeda įsitraukti. Dirbdamas su vaikais aiškinu, kad užtenka vieno patinkančio žaidimo, kurį žaisdamas gali išmokti medituoti. Bet kai turime reguliarus užsiėmimus, kai susirenka įvairaus amžiaus, skirtingo judrumo ir skirtingo gebėjimo susitelkti vaikai, smagu atsiversti knygą, tarsi didelę įrankių dėžutę, ir išsirinkti, kas šiandien yra tinkamiausia.

Kaip patartumėte skaityti knygą? Nuo ko pradėti?

Sakyčiau, kad ši knyga yra stalo knyga. Gerai žinoti, kas yra jos viduje, tačiau galima atsiversti bet kurį puslapį ir išsirinkti patinkantį pratimą. Knygos kūrimo pradžioje dizainerė Margarita uždavė gerą klausimą: kaip aš įsivaizduoju knygos apipavidalinimą, kam ji labiau skirta, tėvams ar vaikams? Pirmoji mintis buvo, kad knyga labiau skirta suaugusiesiems, kaip išmokyti vaiką dėmesingumo, bet vėliau Margarita pasiūlė ją iliustruoti piešiniais, kad būtų galima skaityti kartu su vaiku. Dabar man atrodo be galo smagu pasisodinti vaiką ant kelių, skaityti pratimus, žiūrėti paveikslėlius ir mokytis kartu.

Kartu su knyga išleidžiamas ir kortelių žaidimas. Papasakokite, kam jis skirtas.

Kortelės – dar vienas knygos panaudojimo būdas. Tai yra labiausiai pasiteisinę ir vaikų mėgstamiausi pratimai kortelių pavidalu. Jie skirti tam, kad nevartant knygos būtų galima paskleisti korteles ant žemės ar stalo ir leisti vaikams išsirinkti, kurią meditaciją atliks šiandien. Tai žaismingas ir paprastas būdas išbandyti dėmesingumo praktikas.

Turbūt ne kartą teko girdėti: „Pabandžiau medituoti ir supratau, kad tai ne man.“ Ar meditacija tinka visiems? Kodėl, Jūsų nuomone, ji kartais neprigyja kiekvieno kasdienybėje?

Turbūt tai lengviausia palyginti su mankšta. Kiekvienas žino, kokie yra rytinės mankštos privalumai: kraujotakos suaktyvinimas, žvalumo jausmas, geresnė savijauta. Keletas žmonių turbūt net nueina į kokius nors užsiėmimus ir sužino, kaip ją atlikti tinkamai. Tuomet telieka kiekvieną rytą atsikėlus atlikti tam tikrus pratimus. Taigi, mes žinome, kad tai naudinga ir vertinga, pabandėme, turbūt net pajautėme apčiuopiamą naudą, bet kiek žmonių mankštinasi kiekvieną dieną? Su meditacija yra lygiai tas pats. Tik ši praktika yra menkiau apčiuopiama, nes dirbame su subtilesne išraiška, tad atsiranda ir didesnė tikimybė nebetęsti praktikos.

Ar šios knygos rašymas buvo tam tikra meditacijos forma, ar labiau nesiliaujantis galvos skausmas?

Greičiausiai tai buvo darbas, kuriam labai reikėjo dėmesingumo. Kai išlavini dėmesį ir gali jį nukreipti į vidų bei išlaikyti, vėliau gali nukreipti ir į išorę, tad meditacija yra labai naudinga įvairioms veikloms. Dėmesingumas buvo itin svarbus skatinant save nuolat rašyti, nes tikrai buvo momentų, kai neišėjo taip, kaip norėjosi, bet reikėjo sugrįžti ir tęsti. Tai nebuvo „sėdėjimas ant debesėlio“, žodžiai tikrai ne visada liejosi laisvai.

Prisimenu pirmąjį susitikimą su knygos dizainere Margarita. Susitikęs aptarti pirminės knygos vizijos, labai norėjau pasidalyti su ja jausmu, kurį nešiojausi nuo to laiko, kai tik gimė knygos idėja. Pasiūliau jai pamedituoti kartu. Pravedžiau vedamąją meditaciją ir pajutau, kad Margarita suprato, ką bandžiau išreikšti, ji tarsi prisijungė prie šios knygos. Vėliau pasakojo, kad tai suteikė jai daug įkvėpimo. Išvydęs pirmąjį knygos stilistikos pasiūlymą, nudžiugau, nes viskas buvo taip, kaip ir įsivaizdavau. Simboliška, kad knyga apie meditaciją gimė medituojant.