Jau netrukus pasirodys knyga „Namai be atliekų“ (plačiau apie knygą skaitykite čia). Tai - pasaulinis bestseleris pasakojantis apie tai, ką kiekvienas iš mūsų galime padaryti, kad pasaulyje būtų mažiau atliekų, mažiau aplinką teršiančio plastiko. Pasak knygos autorės Bea Johnson, labai svarbu yra pirkti nesupakuotus produktus, ir dėti juos į atsineštą savo tarą ar daugkartinius maišelius. Iniciatyva „Žalia žinutė“ siuva tokius maišelius ir kviečia visus perkant sveriamus vaisius, daržoves, džiovintus vaisius, riešutus, naudoti būtent tokius maišelius. Tad kalbiname Moniką iš iniciatyvos „Žalia Žinutė“ apie tai, kaip gimė idėja imtis tokios veiklos, bei kokia ateitis laukia plastikinių maišelių Lietuvoje.

Kalbino Adelė Galdikaitė

Kaip kilo idėja imtis socialiai atsakingo verslo? Kaip jį vykdote? Papasakokite plačiau apie savo iniciatyvą.

Viskas į gyvenimą įžengė pamažėle – pradžios taškas buvo elementarus šiukšlių rūšiavimas. Taip, žingsnis po žingsnio, pradėjau siekti didesnės darnos su aplinka. Stebėdavau, kaip žmonės plėšo vienkartinių plastikinių maišelių ritinėlius ir sukau galvą, ką su tuo daryti. Mane tai labai erzino, nors primindavau sau, kad arba turiu susitaikyti, arba kažko imtis. Galiausiai surengiau savo bičiulėms daugkartinių maišelių siuvimo dirbtuvėles ir labai aiškiai supratau – žmonės neturės laiko jiems pasisiūti. Tad pagalvojau, kad tai galėtų tapti mano mažyte misija ir ėmiausi darbo. Buvo minčių rinktis ekologiškus audinius, bet gera draugė pasiūlė pasidairyti jų dėvėtos tekstilės parduotuvėse, kur užuolaidinis audinys pasirodė puikiai tarnaujantis šiam tikslui: permatomas, lengvas. Žemė dūsta nuo mūsų daiktų ir augančių poreikių, tad transformuoti mąstymą ir imti perkurti iš to, kas jau buvo sukurta, yra neišvengiamas kelias.

Kalbant apie maišelių gamybą, tai jai atiduodu labai daug energijos ir širdies. Nemažai laiko trunka audinių paieškos – tikra loterija važinėjant po dėvėtų rūbų parduotuves rasti tinkamų medžiagų: neskylėtų, neblizgių bei dailių spalvų. Toliau laukia plovimo, sukirpimo, lyginimo, kraštų apdorojimo, siuvimo, virvelių įvėrimo procesai. Vienam maišeliui prireikia maždaug pusvalandžio ar net šiek tiek daugiau. Siekiu, kad kuriami produktai būtų kokybiški ir kruopščiai pasiūti, nes, kad ir kaip norisi sulaukti sugrįžtančių pirkėjų, jau geriau jie grįžtų tik pritrūkę maišelių papildymo.

„Žalios žinutės“ projekto tikslas yra ne tik pasiūlyti žmonėms alternatyvą vienkartiniams plastikiniams maišeliams, bet ir įkvėpti juos gyventi kitaip – mažiau vartoti, stabdyti greitąją madą ir visais įmanomais būdais lengvinti mūsų Žemės naštą. Maišelis gali atrodyti smulkmena, bet, iš tiesų, – tai žalesnio gyvenimo simbolis, nuo kurio gali prasidėti kelionė į didelius pokyčius. Kiekvienas, einantis į parduotuvę su daugkartiniu maišeliu, tampa atsakingesnio gyvenimo ambasadoriumi.

Savo socialinio tinklo facebook paskyroje komunikaciją vykdote trijų padirbtukų (Lemputės Žemynos, Jurgio Gvazdikėlio ir Žurnalisto Geniaus) pagalba. Kodėl pasirinkta tokia žaisminga komunikacijos bei edukacijos forma? Ką šie veikėjai įkūnija?

Be noro prisidėti prie aplinkosauginių problemų sprendimo man buvo labai svarbu ir įsiprasminti kūrybiškai kaip žmogui. Nesinorėjo tobulos, vien estetizmu grįstos komunikacijos. Nelaikau savęs itin strategiška ar marketingo prasme stipria, tiesiog einu širdies keliu, tad pasirinkau, ką ir gyvenime išmanau geriausiai – nuoširdų ir autentišką santykį su žmonėmis. Noriu mokytis drauge su savo sekėjais, vengti visažinės vaidmens ir skleisti atsakingesnio gyvenimo idėjas per šiltą bei žaismingą bendravimą.

Visų pirmiausia gimė Lemputė Žemyna – 27-erių viso projekto įkūrėja, idealistė, siekianti darnos pasaulyje, nevengianti pamokyti kitus. Ko gero, joje labiausiai matau save. Tada prie jos prisijungė dizaineris Jurgis (33 m.), kuris yra grožio ir... chaoso projekte nešėjas. Jis aktyvus, bet mėgsta padejuoti, jį nuolat reikia įkvėpti pokyčiams arba įrodyti naujų įpročių naudą argumentais. O štai žurnalistą Genių „pakviečiau“, nes norėjosi, kad kažkas dalintųsi žalesnio gyvenimo naujienomis iš Lietuvos bei pasaulio. Jam 53 –eji, nes siekiau apjungti kelių kartų atstovus. Genius yra išmintingas, turi daug gyvenimiškos patirties, pristabdo maksimalizmu trykštantį jaunimą. Šie trys bičiuliai gyvena savo gyvenimą ir jiems drąsiau nei man kalbėti apie žmonių ydas. Visi padirbtukai sumeistrauti iš antrinių žaliavų – to, ką radau namuose. Juk turime tiek prigamintų daiktų, tiek galimybių pakartotinai panaudoti jau esamus resursus! Tereikia atsiverti kūrybai iš paprastų dalykų ir neleisti vartotojiškai kultūrai jos iš mūsų pavogti.

Vieni pirminių dalykų, kurių kviečia atsisakyti zero waste šalininkai, yra vienkartiniai maišeliai. Apie to naudą taip pat dažnai kalba ir zero waste judėjimo pradininkė, knygos „Namai be atliekų“ autorė Bea Johnson. Tačiau kokia situacija Lietuvoje? Ar Lietuvos rinka, maisto prekių parduotuvės jau pasiruošusios šiai naujienai? Ar lengvai įsileidžia daugkartinio naudojimo maišelius? Kokios jų perspektyvos ateityje, ypač žiūrint Lietuvos mastu? 

Man gražu stebėti tai, kas šiuo metu vyksta pačioje visuomenėje – tarsi būtent dabar yra tas momentas, kai žmonės aktyviau ima pastebėti ir atkreipti dėmesį į maišelių problemas bei kitus su plastiko pertekliumi susijusius iššūkius. Lyg bandytume stabtelėti ir dar kartą paklausti savęs, ar einame teisingu keliu. Vieni spyriojasi nenorėdami apie tai girdėti, kiti smalsiai stebi, bet pokyčiai mūsų galvose jau vyksta.

Gaila, kad nėra sprendimų iš aukštesnių institucijų, kurioms tai turėtų rūpėti. Štai Seimas patvirtino, kad nuo 2018 m. gruodžio 31 d. Lietuvos prekių ar produktų pardavimo vietose bus draudžiama nemokamai dalinti lengvuosius plastikinius pirkinių maišelius, kurių sienelės storis nuo 15 iki 50 mikronų. Bet čia yra du bet. Pirmasis jų – draudžiami bus tik nurodyto storio maišeliai, į kuriuos neįtraukti tie, kurie yra naudojami kaip pirminė pakuotė nefasuotiems maisto produktams. Vadinasi, daržoves bei vaisius pirkėjai ir toliau ramiai sau dės į vienkartinius maišelius. O kitas bet – ar tai pakankamas valdžios judesys sprendžiant problemas? Toli gražu. Edukacija šiuo klausimu praktiškai nevyksta, išskyrus aktyvių piliečių iniciatyvas bei projektus. Taip pat itin trūksta gamintojų atsakomybės pakuočių klausimais: vis dar laimi patrauklus pateikimas ir ekonominė nauda, o ne ekologinė gerovė. Pasigendu popierinių, metalinių, medinių stiklinių ar alternatyvių pakuočių, kurios būtų draugiškos aplinkai.

Galima pasidžiaugti, kad RIMI prekybos centre šalia vienkartinių plastikinių maišelių atsirado ir daugkartiniai maišeliai. Aš labai laukiu, kai apsipirkinėdama pamatysiu bent vieną žmogų, dedantį daržoves į jį, o ne vienkartinį. Vis dar laukiu. Galvodama apie ateitį, manau, pokyčiai bus neišvengiami, nes Europos Sąjunga tik griežtins įsipareigojimus, kuriuos turėsime vykdyti ir mes. Manau, būtų puiku, jei visus plastikinius vienkartinius maišelius bent jau apmokestintume, o per laiką jų iš viso atsisakytume. Taip pat labai svarbu būtų eliminuoti ir kitus vienkartinius daiktus – neperdirbamus puodelius, stalo įrankius, šiaudelius.

Mano pačios iniciatyva „Žalia žinutė“ sulaukia labai daug palaikymo, žmonių šiltų atsiliepimų, o nedidelės parduotuvėlės mielai juos priima į savo lentynas. Kadangi tai rankų darbo produktas, negaliu jo pasiūlyti prekybos centrams, tačiau, kad ir nors keliais milimetrais, noriu prisidėti prie tvaresnės gyvenimo galimybės sukūrimo savo šalies gyventojams.

Labai norėčiau, kad Lietuvoje atsirastų daugiau zero waste parduotuvių ir daugkartinio maišelio naudojimas taptų įprastu ir sektinu įpročiu. Dažnai knieti visus šiuos procesus pagreitinti, papurtyti institucijas, kurių rankose atsakomybė, bet žinau, kad mums, kuriems rūpi aplinka, turime tiesiog kantriai, nuosekliai ir nuoširdžiai daryti tai, ką galime.