Kalbino Adelė Galdikaitė

Pristatydami netrukus pasirodysiančią knygą “Namai be atliekų” (plačiau apie knygą skaitykite čia) , gegužės 11 dieną Vilniuje organizuojame renginį apie sąmoningą ir atsakingą vartojimą, į kurį atvyks ir pati knygos autorė Bea Johnson. Be jos, renginyje bus ir daugiau pranešėjų, tikinčių, jog darnus gyvenimo būdas pirmiausia prasideda nuo mūsų pačių asmeninių pasirinkimų.

Apie antrinį daiktų dizainą kalbiname vieną iš renginio pranešėjų Giedrių Bučą. 2015 metais jis įkūrė socialinę edukacinę iniciatyvą „Kūrybos kampas 360°" ir vėliau šio projekto pagrindu pradėjo vystyti socialinį verslą. Giedrius yra darnaus vystymosi ir gyvenimo būdo šalininkas, labai nemėgstantis kraštutinumų ir įvairių parodomųjų akcijų. Jo nuomone reikia gyventi taip, kad visas gyvenimas būtų akcija.

Esate švietėjiška veikla, vartotojiškumo mažinimo skatinimu užsiimančios „Kūrybos kampas 360“ erdvės įkūrėjas. Papasakokite plačiau apie šį projektą. Kaip viskas prasidėjo? Kokias veiklas vykdote?

Visų pirma papasakosiu, kaip viskas prasidėjo. Mūsų verslas buvo susijęs su interjeru, dizainu, tad nemažai keliaudavome po įvairias parodas. 2015 m. Helsinkyje baldų parodoje aptikome suomių dizainerių sukurtus „Trash desing“ objektus iš įvairų antrinių žaliavų. Susipažinome su šios iniciatyvos kuratoriumi Henrik Enbom ir pakvietėme atvežti šią parodą į Lietuvoje vykstančią „Dizaino savaitę“. Nuo 2015 m. lapkričio mėn. iki 2016 m. gegužės plačiau pradėjau domėtis, kas yra antrinis dizainas, supratau, jog suomiams tai yra labiau filosofinis klausimas, jų gyvenimo būdas, kuris pagrįstas darniu vartojimu, aplinkosauga. Atsirado vidinis poreikis kažką pakeisti, sumažinti vartojimą tam, kad mano vaikai ir anūkai, ateities kartos galėtų augti švaresniame ir darnesniame pasaulyje. Atvažiavus suomiams, „Dizaino savaitės“ metu suorganizavome kūrybines dirbtuves, kuriose prikėlėme daiktus naujam gyvenimui. Nuo tų dirbtuvėlių, meistrystės, buvimo kartu, kūrybingumo ugdymo ir prasidėjo „Kūrybinio kampo 360“ veikla. Pradžioje kaip socialinė iniciatyva, o vėliau pradėjome galvoti ir apie socialinį verslą. Susiradome patalpas, įkūrėme dirbtuvėles, įvairias erdves, rankdarbių krautuvėlę. Pradėjome vykdyti švietėjišką veiklą, vaikams pasakojame apie ekologiją, aplinkosaugą, kalbame, kaip mes galime pakeisti, sumažinti vartojimą, diskutuojame, kas yra vertybės, ar daiktai yra vertybė.

Kaip bandote keisti visuomenės požiūrį ir ar jis po truputį pradeda keistis?

Per edukaciją, švietimą. Vykdydami savo veiklą, šviesdami, kalbėdami labiau apie vertybinius nematerialius apsektus, pradedame po truputį keisti žmonių požiūrį, atsiranda suvokimas, jog toks mūsų gyvenimo būdas turės didžiulės įtakos ateityje. Tačiau mes ne tik šnekame, mes ir darome, kviečiame dirbtuvėlėse pažiūrėti, dirbti kartu, prikelti savo daiktus antram gyvenimui. Netgi savo namų interjerą kuriame antrinio dizaino, minimalizmo principais. Darysime atvirų durų dienas, kviesime pasižiūrėti, kaip galima gyventi, susikurti namus, vadovaujantis šiais principais.

Kokiais pagrindiniais principais vadovaujatės? Kaip bandote taikyti tvarumo ideologiją savo kasdienybėje?

Nepasakyčiau, jog mūsų šeima nesukuria šiukšlių, tačiau savo atliekas sutvarkome: pakuotes rūšiuojame, ką galima, kompostuojame. Turime išmokti tvarkytis su savo sukurtomis atliekomis, ieškoti įvairių alternatyvų, kelti įvairus klausimus, pvz., kaip eliminuoti plastiką. Kardinaliai keisti, nutraukti vartojimą, manau, nereikia – tai būtų kraštutinumas ir nebebūtų darnus gyvenimas. Geriau jau mažiau, bet sistemingų pokyčių. Reikia išmokti pritaikyti šias ideologijas, principus, jog visas mūsų gyvenimas taptų nesibaigianti tvarumo, ekologijos, aplinkosaugos akcija.

Autorė Bea Johnson knygoje „Namai be atliekų“ kaip vieną pagrindinių zero waste gyvenimo būdo principų įvardija antrinį daiktų panaudojimą, nes tokiu būdu apribojame perteklinį vartojimą, sumažiname išteklių eikvojimą ir pratęsiame daiktų tarnavimo laikotarpį. Kokia Jūsų pozicija gyvenimo be atliekų sistemoje?

Po truputį „zero waste“ judėjimo šalinininkai pradeda kalbėti ir apie antrinį daiktų panaudojimą. Manau, visur ir visada yra svarbiausia darna: reikia atsakingai pirkti, vartoti, galvoti apie kokybę, tačiau viską reikia daryti labai protingai ir pasveriant, kad šis judėjimas nesuardytų, nesutrukdytų mūsų gyvenimo darnos, jog dėl to nenukentėtų kitos mūsų veiklos, pomėgiai, laikas šeimai. Mūsų ekonomika šiuo metu yra taip įsivažiavusi, įsismarkavusi, jog abejoju, ar pavyktų artimiausiu metu pasiekti visiško šiukšlių atsisakymo, tačiau mažais žingsneliais, tokiais kaip nesinaudojimas vienkartiniais šiaudeliais, maišeliais, mes galime pradėti integruoti atliekų mažinimą į savo gyvenimą.

Esate įkūrę dirbtuves, kuriose mokote vaikus, kaip prikelti daiktus naujam gyvenimui, kaip panaudoti antrines žaliavas. Ar lietuviai domisi šia tema? Ar antrinis dizainas populiarius Lietuvoje? Kokiais būdais stengiatės populiarinti antrinį daiktų panaudojimą?

Kalbant apie darnų vartojimą, aplinkosaugą, šios temos lietuviams yra įdomios. Vaikus sudomina tėvai, mokytojai, edukacinių popiečių metu užverda įdomios diskusijos, kurių metu visi kartu prieiname išvadą, jog už viską esu atsakingas aš ir kad mano veiksmai turi pasekmes. Ši edukacinė dalis yra smagi, įdomi, rankdarbių pasigaminimas taip pat. Tai žmonėms patinka, tuo jie domisi, tačiau kalbant apie antrinį verslą, ši komercinė dalis dar nėra subrendus. Pakvietus žmones susimokėti abonementinį mokestį ir dirbtuvėles prikelti daiktus antram gyvenimui ar įsigyti stalą, pagamintą iš paletės, indaują iš lango rėmų, žmonės dažnai to atsisako, motyvuodami tuo, jog jiems tai per brangu, geriau įsigytų naują daiktą arba jie tai pasigamintų patys, neatsižvelgdami į intelektinės nuosavybės pasisavinimą. Mūsų visuomenė dar nėra tam subrendus. Suomijoje žmonės džiaugiasi įsigiję antrinį daiktą, jie didžiuojasi, jog prisideda prie tvarumo, ekologijos idėjų.

Dažnai girdime nuomonę, jog kuo mažiau daiktų – tuo geriau. Tačiau taip apsivalydami, išmetame labai daug net nepagalvodami, jog mums jau nebereikalingi daiktai galėtų tarnauti kažkam kitam ar būti prikelti antram gyvenimui. Tad kaip suderinti besaikį daiktų švaistymą ir jų kaupimą sandėliuose? Kaip būti atsakingu vartotoju, gyventi gražiai ir stilingai, tačiau nesusirgti daiktų, šiukšlių kaupimo manija?

Kaupti nereikia kaip ir nereikia gero daikto išmesti. Galbūt jis dar tinkamas perdirbimui, gal dar galime kažką iš jo pagaminti, prikelti jį antram gyvenimui, galbūt jis bus reikalingas kitam – padovanokime, atiduokime. Jei matome, jog tikrai nieko negalime su daiktu padaryti, tada tikrai jo nereikia laikyti, galvojant, gal vėliau man jo prireiks. Kuo mažiau daiktų, tuo geriau ir lengviau gyventi.

Iliustracijos: Arnesta Budrytė