More selected projects

 

Apie tikrą draugystę ir stebuklingą ryšį

Gyvūnai neretai vadinami geriausiais žmonių draugais. Santykis tarp jų jau yra ištirtas ir net patvirtinas moksliškai. Tuoj į mūsų lentynas atkeliaujančios knygos „Lilė ir Liusė“ autorė Anna Veriopoulou šia bendryste žavisi nuo pat vaikystės. Stebint savo, o vėliau ir savo sūnaus bendravimą su šuniu, autorei gimė idėja pasidalinti su kitais vaikais ir tėvais, kokia stebuklinga gali būti vaikų ir gyvūnų draugystė. Apie ryšį, atsakomybę, knygos idėją bei gyvūnų teisių svarbą kalbamės su knygos autore. 

Kalbino Adelė Galdikaitė

Pristatykite save lietuvių skaitytojams.

Mano vardas Anna Veriopoulou, gyvenu Graikijos sostinėje Atėnuose. Turiu sūnų. Esu labai laiminga, kad turėjau galimybę studijuoti du man labai įdomius dalykus – jūrų biologiją ir ispanų literatūrą. Praeityje esu dirbusi su įvairiomis aplinkos apsaugos organizacijomis jūrų apsaugos srityje, todėl susitelkiau į jūrų žinduolių studijas.
Pastaraisiais metais daugiausia užsiimu ispanų literatūra ir vertimu. Taip pat rašau trumpus apsakymus, o šiomis dienomis bus išleista mano novelė. „Lilė ir Liusė“ – pirmasis mano sukurtas pasakojimas, tad nepaprastai džiaugiuosi, kad išvertėte jį į lietuvių kalbą. Nekantrauju paimti knygą į savo rankas ir parodyti sūneliui! Labai ilgai ieškojau jai iliustratoriaus, kol atradau įvertintus Meksikos iliustratorės Marianos Villanuevos Segovios darbus. Iškart juos įsimylėjau ir nusiunčiau jai „Lilės ir Liusės“ vertimą į ispanų kalbą. Taip prasidėjo nuostabus nuotykis.

Žinome, kad buvote aplinkos apsaugos aktyvistė. Galbūt todėl jums ir gimė idėja sukurti pasakojimą apie žmogaus ir gyvūno draugystę? Ar prisimenate, kaip sugalvojote parašyti šią knygą?

Žmonių ir gyvūnų ryšys mane domina nuo vaikystės. Nors užaugau Atėnuose, man pasisekė – turėjome sodą, kuriame glaudėsi įvairiausi naminiai gyvūnėliai, visą gyvenimą nuo vaikystės iki dabar šalia manęs nuolat būdavo geriausias draugas. Pasakojimo idėja sukosi mano galvoje nuo tada, kai susilaukiau vaikelio, tačiau konkreti istorija gimė, kai nuo senatvės padvėsė mūsų kalaitė Liusė. Ji buvo mūsų šeimos medžioklinis šuo, kuris niekada neskriaudė kitų gyvūnų, – visai kaip šiame apsakyme. Tam, kad iliustracijos būtų kuo tikroviškesnės, nusiunčiau Marianai keletą nuotraukų ir vaizdo įrašų su ja. Kadangi mačiau Liusės ir savo sūnaus tarpusavio ryšio reikšmę abiem pusėms, jaučiau poreikį pasidalyti su kitais vaikais (ir jų tėvais), kokia graži ir tikra gali būtų vaikų ir gyvūnų draugystė. Jei vaikams suteikiama tokia galimybė, jie nuo to tik praturtėja emociškai, išmoksta dalytis, mylėti ir būti mylimi – juolab kad tikrame pasaulyje ne visada galime laisvai išreikšti šiuos jausmus. Kartu jie išmoksta gerbti kitą, kuris skiriasi nuo mūsų, pavyzdžiui, tik tuo, kad turi keturias kojas ir kailį, ir prisiimti atsakomybę. Nors sumanymas parašyti „Lilę ir Liusę“ gimė iš netekties, knyga išaukština bendrystę, draugo ir draugystės teikiamo džiaugsmo paieškas. Be to, aprašydama šį santykį, galėjau kalbėti vaikams apie sau svarbius dalykus ir idėjas – pavyzdžiui, apie Graikijoje vis dar, deja, pasitaikančius atvejus, kai gyvūnai neprižiūrimi ar paliekami likimo valiai, taip pat apie natūralios aplinkos apsaugą.

Ar prisimenate pirmą kartą, kai paėmėte į rankas knygą?

Taip, regis, prisimenu. Man pasisekė – augau namuose, kurie lūžo nuo knygų, mano tėvai buvo tikri knygų graužikai. Mama labai anksti supažindino mane su stebuklingu knygų pasauliu ir laisve, kurią spausdintas žodis teikė mano vaizduotei. Kai jau galėjau skaityti pati, ji padovanojo man pirmąją knygą – jei atmintis neapgauna, tai buvo „Pepė Ilgakojinė“. Ši knyga atvėrė man vartus į visiškai naują pasaulį.

Ką simbolizuoja jūsų graži istorija? Kokią žinutę norite perduoti savo knyga?

Knyga pasakoja apie vaiko ir šuns draugystės svarbą, apie švelnumą. Pačia bendriausia prasme jos tema – nesavanaudiška draugystė. Joje nagrinėjamos tokios temos kaip altruizmas, pagarba ir kiekvieno iš mūsų vaidmuo šiame pasaulyje. Mano tikslas buvo padėti vaikams suprasti, kad gamtoje gyvūnai ir žmonės sąveikauja tarpusavyje ir kad nė vienas mūsų nėra atskirtas nuo kitų kaip sala, kad kiekvienas mūsų veiksmas, mažas ar didelis, veikia aplinką ir aplinkinius. Be to, norėjau suteikti vaikams pasitenkinimo jausmą ir įkvėpti optimizmo. Dėl šios priežasties parašiau laimingą knygos pabaigą. Taip pat tuo tikslu pasirinkau iliustratore Marianą Segovią. Jai pavyko perteikti mano idėjas, naudojant daug šviesių, ryškių spalvų, minimalistines geometrines linijas (su įdomiomis detalėmis), kurios padeda vaikams suprasti pasakojimą ir sukuria erdvę jų vaizduotei tarpti. Šia knyga siekiau suteikti vaikams gerų emocijų, kurių taip dažnai trūksta šiandienos pasaulyje, – pavyzdžiui, šiuolaikinėje animacijoje, – tai, ypač pastaraisiais mėnesiais, yra be galo svarbu.

Ar tikite, kad tikra draugystė gali išgelbėti pasaulį?

Įdomus klausimas... Iš tiesų nežinau, ar tikra draugystė gali išgelbėti pasaulį, bet ji tikrai gali išgelbėti ir pakeisti žmogaus gyvenimą. Nežinau, ar tai tiesa, bet kažkur skaičiau, kad žmonės, turintys gerų draugų, dažniausiai gyvena ilgiau. Nuoširdūs ir tikri santykiai tarp draugų neabejotinai padeda įveikti kasdienius sunkumus ir palengvina gyvenimą. Tikiu, kad tyra ir nesavanaudiška draugystė yra vienas puikiausių ir dosniausių dalykų, kurį žmonės gali duoti vieni kitiems.

Ši knyga – puikus pavyzdys, kaip duoti nesitikint nieko atgal. Kodėl gyvenime tai taip svarbu?

Manau, kad spontaniškas dosnumas yra labai graži ir svarbi savybė. Mes patys išlošiame, kai gebame peržengti savo asmeninius poreikius ir egoizmą, rūpintis kitais – nesvarbu, ar tai būtų žmonės, gyvūnai, ar mūsų natūralios buveinės. Altruizmas yra kertinis akmuo, kai kalbame apie darnų mūsų visuomenės ir planetos egzistavimą drauge. Galų gale, kuriam iš mūsų nepatinka draugiški apkabinimai?

Kaip manote, kodėl svarbu vaikams mokytis būti atsakingiems ir prisiimti atsakomybę už kitus ir savo pačių veiksmus?

Atsakomybė, kai ji ne priverstinė, yra gyvybiškai svarbus įgūdis, nes žmonės yra socialinės būtybės, – dirbame, svajojame ir gerai leidžiame laiką dažniausiai būdami grupėje. Kai vaikas išmoksta prisiimti atsakomybę, jam tampa lengviau būti savarankiškam, ugdytis savivertę ir pasitikėti savimi, gyvenant darnoje su tam tikra grupe ir aplinka. Kai vaikui tai pavyksta, jis gali jaustis pakankamai sutvirtėjęs, kad pats imtųsi iniciatyvos ir veiksmų.

Knygoje taip pat paliečiamas gyvūnų teisių klausimas. Ar galėtumėte paaiškinti jauniesiems mūsų skaitytojams, kas yra gyvūnų teisės ir kodėl jos turėtų mums rūpėti? Kokias teises gyvūnai turi turėti?

Nepaisant to, kad gyvūnai skiriasi nuo mūsų, – kai kurie jų turi kailį, kiti plunksnas ar keturias kojas, – jie, kaip ir mes, patiria įvairias emocijas: džiaugsmą, liūdesį, baimę ar skausmą. Kartais jie netgi jaučia poreikį žaisti ar krėsti išdaigas. Gyvūnai turi namus, galbūt ir šeimą bei draugus, kurie leidžia jiems jaustis maloniai, šiltai ir saugiai. Kai atskiriame juos nuo natūralių buveinių, lizdo ar šeimos, jie bijo, liūdi, jaučiasi vieniši, o kartais net susižaloja. Savaime suprantama, niekam nepatinka liūdėti ar bijoti, todėl mes, žmonės, stengiamės jais pasirūpinti, kad nė vienas gyvūnas taip nesijaustų. Tai yra pagarba. Kadangi gyvūnai negali už save kalbėti ir apginti savo įgimtų teisių, žmonėms kilo puiki mintis – užrašyti tam tikras taisykles, kad nutrauktų gyvūnų kančias. Taigi gyvūnai, kaip ir žmonės, privalo turėti teises – jos vadinasi gyvūnų teisėmis. Mažieji skaitytojai gali patys, kartu su šeima ar bendraklasiais pasiūlyti ir užrašyti ant popieriaus lapo, kokios, jų manymu, turėtų būti gyvūnų teisės.

Štai keletas idėjų:
Visi gyvūnai turi teisę būti laisvi.
Visi gyvūnai turi teisę į maistą, miegą, judėjimą, sveikatą ir saugumą.
Visi gyvūnai turi teisę gyventi su savo mažyliais, šeimomis ar bendruomenėmis.
Visi gyvūnai turi teisę gyventi natūralioje aplinkoje.

Kaip manote, kodėl kartais žmonės labiau rūpinasi gyvūnais nei kitais žmonėmis?

Manau, kad paprastai žmonės, kurie rūpinasi gyvūnų gerove, yra geri ir kitiems žmonėms. Žmonės rūpinasi gyvūnais dėl įvairiausių priežasčių. Gyvūnai negali savęs apginti ar kalbėti. Šiuolaikinis gyvenimo būdas bei netvarus vystymasis lėmė, kad daug gyvūnų rūšių sparčiai nyksta, netenka natūralių buveinių. Daugeliui mums įprastų ir mielų gyvūnų, su kuriais užaugome (per pasakas, žaislus, drabužių elementus ir pan.), tokiems kaip drambliai, liūtai, žirafos, gresia išnykimas jau kitoje kartoje. Be to, labai daug žmonių, vienišų senelių ar net jaunuolių, dėl beprotiško didmiesčių gyvenimo tempo negali užmegzti ryšio su kitais žmonėmis, bet trokšta kuo nors rūpintis, rodyti savo dėmesį ir meilę – gerai, kai šalia yra gyvūnas.

Ko norėtumėte palinkėti Lietuvos skaitytojams?

Žinau, kad jūsų šalis labai graži, čia daug miškų ir pelkių, įvairi gyvūnija, kurią gerbiate ir saugote. Linkiu ir toliau tai daryti su tokiu pačiu atsidavimu ir tapti įkvepiančiu pavyzdžiu, kuriuo sektų kitos šalys. Tikiuosi, kad nepaisant nuolatinės pastarojo laiko plėtros jums pavyks išsaugoti savo unikalią gamtą.