Tekstas: Algė Ramanauskienė

Galbūt ne kartą, vartydami mūsų knygas, stabtelėjote ties pavadinimu “Dvi Tylos” ir mintyse pasvarstėte, kas galėtų slėptis už šių žodžių. Štai jums ir atsakymas – tai ta ypatinga tyla, kai du šalia sėdintys žmonės panyra į savo knygas ir mintis. Būtent ši atmosfera ir įkvėpė Drasidą Žemaitę kartu su vyru Viliumi nerti į jiems abiem artimą, o kartu ir visiškai naują sritį – knygų leidybą. Nors maža, nors skaičiuojanti vos kelerius metus, jų leidykla “Dvi Tylos” turi didelių užmojų. Ne tik čia, Lietuvoje, bet ir pasaulyje pačia plačiausia prasme. Drasida tiki, kad unikalūs leidiniai, kurių stiprų ir prasmingą turinį papildo iki mažiausių smulkmenų išieškota estetika, išgyvena tikrą renesansą. O kad Lietuvoje turime talentingų kūrėjų, galinčių nustebinti visko persisotinusį pasaulį, jau esame ne kartą įrodę patys sau.

Drasida, pradėkime nuo paprasto ir daugelį skaitytojų intriguojančio klausimo: kas slepiasi už žodžių “Dvi Tylos”?

Leidyklos pavadinimą sugalvojo mano vyras Vilius. Mes abu labai mėgstame skaityti knygas. Kai dar neturėjome vaikų, dažnai abu vakare susėsdavome, pasiimdavome knygas ir kiekvienas pasinerdavome į savo tylą. Namie lyg ir tylu, lyg ir nieko nekalbame, tik knygos puslapiai šiugžda, bet atmosfera prisipildo naujų dalykų, kuriuos atrandame knygose ir kuriais retkarčiais pasidalijame vienas su kitu. Taip ir susidėliojo pavadinimas – “Dvi Tylos”. Jis – apie buvimą kartu, šalia, bet tuo pat metu panirus į savo tylias mintis, į skaitymą.

Taip beskaitydami vieną dieną ir nusprendėte įkurti knygų leidyklą?

Būtent taip! Ta mintis atėjo natūraliai, man beieškant literatūros apie motinystę – ši tema tuo metu buvo aktualiausia. Anglų kalba perskaičiusi knygas apie pilnavertę motinos ir vaiko mitybą, supratau, kad nieko panašaus lietuvių kalba nėra išversta (tuo metu tokios literatūros lietuvių kalba buvo tikrai nedaug). Kilo mintis patiems išleisti šias knygas ir pasidalinti tomis naudingomis žiniomis su kitais. Tai buvo pirmasis impulsas, o vėliau atsirado ir daugiau aktualių temų, apie kurias norėjosi kalbėti ir pasakoti. Galiausiai abu su vyru taip užsidegėme nepriklausomos leidyklos idėja, kad tai išsivystė į rimtą projektą, šiandien skaičiuojantį ketvirtus metus. Mano vyras padeda man spręsti strateginius klausimus, o visi kūrybiniai ir organizaciniai rūpesčiai gula ant mano pečių.

Kaip pačioje pradžioje įsivaizdavai savo būsimą leidyklą? Kokias knygas norėjosi leisti?

Pradžioje visi klausinėjo – tai kokias knygas leisite? O aš labai nenorėdavau apsiriboti viena sritimi ar konkrečiomis temomis, tad sakydavau, kad visas knygas atsirinksime subjektyviai. Galbūt suintriguos tema, gal autorius, o gal jausime, kad tai gali būti unikalios estetikos darbas. Norisi pasakoti apie tai, kas domina ir įtraukia mus pačius. Nors pradžioje buvau tikra, kad neleisime grožinės literatūros, jaučiu, kad pamažu mezgasi ir tokie projektai, temų ratas plečiasi.

Mums norisi leisti knygas reikliam šiuolaikiniam skaitytojui. Tikime, kad knygos turi būti vartomos ir skaitomos, kad ir po daugelio metų ją atsivertęs žmogus atrastų sau vertingą žinutę. Šių laikų knyga turi būti išskirtinė turinio, vizualinės estetikos, žinių prasme, norisi, kad ji padėtų keisti žmonių mąstyseną ar tam tikrus įpročius, plėstų jų akiratį.

Apie tai ir mūsų leidyklos šūkis: knygos, žengiantiems su pasauliu, ieškantiems tikrumo. Apie tuos tikrus, vertybinius dalykus ir kalbame savo knygų puslapiuose. Daugelis leidinių, kuriuos jau išleidome, turi stiprias vertybines žinutes. Tai sąmoningas vartojimas, lietuviškumo sampratos paieškos globaliame pasaulyje, klimato kaitos problemos, ar naudingi praktiniai patarimai tėvams, padėsiantys jaustis ramiau, labiau užtikrintai.

Pavyzdžiui, vienas greitu metu pasirodysiančių projektų – verstinė knyga “Miško maudynės”, pasakos apie Japonijoje gydytojų plačiai naudojamą shinrin yoku metodą, mokantį sąmoningai būti miške, atveriant visas savo jusles ir giliai išjaučiant mišką bei patį save. Teigiama, kad šis metodas padeda stiprinti imunitetą, gerina emocinę ir fizinę savijautą. Iš tiesų daugelį dalykų pasąmoningai lyg ir žinome, bet kartais teisingai sudėliotas metodas padeda atkreipti dėmesį į paprastas smulkmenas, kurių nepastebime. Tikiu, kad tai bus labai stipri knyga, padėsianti mums nenutolti, o tik sugrįžti į mišką ir gyventi sveikiau, darniau su savimi ir aplinka.

Gamtos motyvai atsikartoja daugelyje “Dvi Tylos” knygų. Ar tai – iš tavo pačios artumo gamtai?

Ir taip, ir ne. Tikrai negalėčiau pasakyti, kad kiekvieną laisvą akimirką aunuosi žygio batus ir skubu į mišką. Gal net priešingai – jei lauke šalta ir šlapia, aš tikrai mieliau lindžiu po antklode su knyga. Visgi artimas ryšys su gamta užsimezgė dar vaikystėje, Pamario krašte, kur užaugau. Patys stipriausi vaikystės prisiminimai susiję su hipių bendruomenės stovyklaviete Kuršių marių pakrantėje. Ten rinkdavosi alternatyvų gyvenimą propagavę to meto žmonės, menininkai, siekę Lietuvos nepriklausomybės. Tėvai veždavosi ir mus su seserimi. Stovyklavietėje, šalia kopų, apsuptoje kadagių ir laukinių čiobrelių pievos, gyvendavome ištisus mėnesius. Matyt, tas Pamario kraštas ir sukūrė, nušlifavo mano asmenybės karkasą.

Gamtos labai ilgiuosi, nes turiu pripažinti, kad gyvenu gana miestietišką gyvenimą. Turiu vaikų, atsakomybių ir įsipareigojimų, tad mano diena neretai prabėga automobilyje ar prie stalo, dirbant kompiuteriu, bet tuo pačiu suprantu, kokia svarbi gamta mūsų gyvenime. Tai ypač pajuntu ilgiau pabuvusi gamtoje, joje pailsiu, atsigaunu… Pastebiu, kad daugeliui šiuolaikinių žmonių trūksta ilgesnio buvimo gamtoje, laiko su savimi, tos tylos ir ramybės. Neretai daugelio taip propaguojamas lėto gyvenimo būdas, deja, yra tik siekiamybė, kurios stipriai ilgimės, bet sunkiai gebame pritaikyti savo realiame gyvenime. Tad visų pirma man pačiai norisi atrasti tuos įrankius, kurie padėtų gyventi kiek lėčiau, sąmoningiau, labiau išjaučiant save. Mūsų leidžiamos knygos ir kalba apie tai, kas aktualu šiuolaikiniam, gyventi skubančiam žmogui.

Ne mažiau svarbus už patį turinį yra ir estetinis knygų pateikimas. Kaip gimsta tos unikalios vizualinės idėjos?

Iš tiesų siekiame, kad visi mūsų leidiniai išsiskirtų ne tik įdomiu ir aktualiu turiniu, bet ir knygų estetika. Norisi, kad ir po daugelio metų žmonės jaustų, jog knyga buvo sukurta ne paskubomis, bet įdėjus daug valandų darbo ir pastangų. Todėl visada pabrėžiu kiekvieno prie projekto prisidedančio žmogaus svarbą. Juk knyga toli gražu nėra tik autoriaus užrašytos mintys. Žinoma, jos – esminis knygos elementas, bet su knygomis dirba ir fotografai, ir iliustruotojai, ir redaktoriai, ir grafikos dizaineriai. Norisi, kad visi tie suburti specialistai būtų išskirtiniai savo srities žmonės, turintys kitokį požiūrį ir unikalių gebėjimų. Tad kiekvienam projektui buriame vis kitokią komandą. Kai kurie žmonės dirba su keliais projektais, bet komandos kombinacija būna vis kitokia. Jei komanda gerai “susigroja”, gimsta fantastiniai dalykai! Todėl suburti tinkamą komandą, vienodai tikinčia projekto idėja – be galo svarbu, kiekvieno indėlis čia yra labai reikšmingas.

Žinoma, dirbant su tikrais profesionalais, išauga ir knygos kaina, juk dirbame visai kitokiu principu nei didžiosios leidyklos. Visgi, tikiu, kad mūsų skaitytojai pastebi ir vertina mūsų visų įdėtą darbą.

Tad kaip atsirenkate žmones, kaip buriamos komandos?

Mes nuolat ieškome. Taip ir atrandame – kažkas kažką rekomenduoja, kažkas apie kažką užsimena, kažkokios mintys ir pavardės nusėda atmintyje, kai ką randame socialinėje medijoje, o kartais tiesiog surezonuoja žmogaus stilistika, kūrybinis braižas, netyčia aptikus kokį darbą. Gal kas ir pasakytų, kad visi su “Dvi Tylos” dirbantys žmonės turi tam tikrų panašumų, juos lyg ir sieja kažkoks sunkiai apibrėžiamas bendras braižas... Bet kuo toliau, tuo labiau norisi tos sveikos eklektikos, tad ateityje to skirtingumo matyčiau dar daugiau.

Ar įprasta, kad tokia jauna nepriklausoma leidykla pelnytų tokių svarių apdovanojimų, kaip “D&AD” prizas už knygos “Proud of Lithuania. A Fairy Tale by Sweet Root” dizainą? Ar jūs patys tikėjotės, kad tai įmanoma?

Nežinau, ar tai įprasta, bet kai knygos dizainą kūrusi Miglė Rudaitytė laimėjo šį apdovanojimą, visi buvome labai maloniai nustebinti! Miglė pasakojo, kaip nuvykusi atsiimti apdovanojimo į Londoną, ji pateko į didžiulių korporacijų, pasaulinio garso reklamos ir dizaino agentūrų, turinčių didžiulius biudžetus ir milžiniškas komandas, būrį. Ir štai ji, iš nedidelės savo įkurtos dizaino agentūros, atstovaujanti mažą Lietuvos leidyklą ir tuo metu ne itin žinomą autorių (restoraną “Sweet Root”) ... Tai tik įrodo, kad šiame globaliame pasaulyje ne komandos dydis, patirtis, ir ne biudžetas lemia sėkmę, bet aistra, noras ir maksimalus užsidegimas dirbti ir kurti.

Kitas jūsų leidyklos išskirtinumas – tai įtraukiantys netradiciniai knygų pristatymai. Kaip gimsta jų idėjos?

Kai pradėjome leisti knygas, užsidegėme idėja rengti ne įprastus susitikimus su autoriais, bet leisti skaitytojams kitaip pajusti pačią knygos esmę. Išleidę fotomenininkės Neringos Rekašiūtės poezijos knygą “How to Swim Through Pain” pakvietėme į sutartinių vakarą, o kiti šios autorės poezijos skaitymai vyko traukinyje. Manau, tai buvo geri sprendimai šiai konkrečiai knygai. Tai buvo labai jaukūs, intymūs, atviri ir jautrūs renginiai (video iš knygos pristatymo renginio galima pažiūrėti čia).

“Proud of Lithuania. A Fairy Tale by Sweet Root” pristatymas virto paroda apie Lietuvos gamtos grožį, subtiliai atskleidžiant knygos mintį ir idėją, kurią pasakojo knygos autorius - restoranas “Sweet Root” (šios knygos pristatymo akimirkas galite pažiūrėti čia).

Tuo tarpu knyga apie kavą - “Tebūnie kava” virto tikru performancu, su gyvai atliekama muzika, didžiulėmis nuotraukomis apie kavą, kurios buvo panaudotos knygoje, ir kavos ledais bei kavos skonio kombučia, kuria svečius vaišino knygos autorius Emanuelis Ryklys. (Knygos pristatymo fotoalbumas čia).

O štai netrukus pasirodysiančiai knygai “Fotosintezė” apie kambarinius augalus, kurios įkvėpimo šaltiniu tapo aštuntas-devintas praėjusio amžiaus dešimtmečiai, norime surengti tikrą disko stiliaus vakarėlį.

Tikime, kad knygų pristatymuose nebūtinai reikia tik rimtai kalbėti, diskutuoti, bet knygos jausmą, idėją, turinį, galima perteikti ir kitaip - priklausomai nuo knygos temos. Tai suburia, įtraukia skaitytojus, kuriasi tokia lyg ir bendruomenė.

Kur “Dvi Tylas” matai artimoje ateityje?

Knygų rinka pamažu keičiasi, vis dažniau nuo popieriaus pereinama prie elektroninių ar audio knygų, tačiau nemanau, kad spausdintinis knygos formatas kada išnyks. Net sakyčiau, nišiniai, kitokie, originalios vizualinės estetikos leidiniai, gvildenantys unikalias ar visuomenei svarbias temas, išgyvena savotišką renesansą. Tikiu, kad išliks tos knygos, kurios bus parengtos kruopščiai apgalvojus kiekvieną smulkmeną: nuo vertingo, ilgai išliekančio turinio iki išpildymo, naudojant tvarias medžiagas (pvz. perdirbtą popierių). Su šia mintimi ir keliaujame į užsienį kaip leidykla “Two Silences”!

Yra puikių knygų, kurias kuriant praleista daugybė valandų, su kuriomis dirbo labai stiprios komandos, nuostabūs ir kūrybiningi žmonės, tad norisi jas paskleisti platesnei auditorijai. Norime versti Emanuelio Ryklio knygą apie kavą “Tebūnie kava”, supažindinti pasaulį su N. Rekašiūtės poezija ir fotografija, kitais metais pristatysime knygą angliškai apie japonišką arbatą - “Tea Stories. Japan”. Kartu su mokslintoja Goda Raibyte rengiame knygą apie kosmosą, kuri bus skirta anglakalbei auditorijai.

Tikiu, kad knygos, kurias kuriame čia, Lietuvoje, tikrai gali būti vertos pasaulio dėmesio.