Tekstas: Algė Ramanauskienė

Edukologijos mokslų daktarė, Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, keturių vaikų mama Austėja Landsbergienė drąsiai meta iššūkius stereotipų vis dar kaustomai šiuolaikinei mūsų visuomenei. Lyčių nelygybė – vienas tų skaudulių, dėl kurių prarandame daugybę žymių mokslininkių, išradėjų ir menininkių. Tad Austėjos misija – išlaisvinti įsivaizduojamuose narveliuose įkalintas jaunas mergaites, kad vieną dieną jos išdrįstų siekti to, apie ką kol kas tik tyliai svajoja.

Esu girdėjusi teoriją, kad vaikams nereikėtų skaityti pasakų, nes jose mažai sąsajų su realiu gyvenimu. Kiek, jūsų manymu, pasakos iš tiesų turi įtakos vaikų pasaulio suvokimui?

Pradėjusi karjerą aš, ko gero, labiau bijojau pasakų nei dabar. Niekada nebuvau prieš pasakas, bet visada sakiau, kad vaikams jas reikia paaiškinti, ypač tokias, kaip Brolių Grimų kūriniai. Padėti suprasti, kad pasakos – tai vaizduotė, mūsų baimės ir fantazijos. Tai supratęs vaikas į skaitomas istorijas reaguoja kur kas drąsiau. 

Skaitydama pasakas savo vaikams, neretai jas kiek sušvelnindavau, o pabaigoje ir šiek tiek improvizuodavau. Šiandien turbūt jau skaityčiau taip, kaip parašyta knygoje, tik daugiau su vaiku apie tai diskutuočiau. Manau, mes per daug savo vaikus nuo visko saugome. Galbūt ir manoma, kad kai kurios pasakos yra smurtinės, bet pati pasaka juk nesmurtauja – smurtauja žmogus, tėvai, kurie šaukia ant savo vaiko ar jį muša. O pasaka tėra istorija, ir kaip vaikas ją supras ir interpretuos, priklauso tik nuo mūsų. Jei tėvai nenori ar negali skirti laiko paaiškinti istoriją ir padiskutuoti su vaiku, tuomet geriau jau pasaką skaityti pagražintą... 

Vis dėlto esu už pasakas, nes jose užkoduota mūsų kultūrinė istorija, patirtis ir atmintis. Ir tai labai svarbu mūsų kultūriniam identitetui. 

O jei kalbėtume apie lyčių (ne)lygybę. Juk pasakose berniukai dažniausiai drąsūs, stiprūs ir atkaklūs, o mergaitės – tiesiog gražios princesės...

Tikra tiesa! Kai kurių knygų savo vaikams tiesiog neskaitydavau. Pamenu, kartą vykome slidinėti į Italiją, vakare, atėjus pasakų metui, atsiverčiau knygą ir pradėjau skaityti, o ten – istorija apie kiškių šeimynėlę, kur mama TURI pagaminti vakarienę. “Ar tikrai?” – nustembu. Juk mūsų šeimoje puikiai visi žino, kad nesu didelė mėgėja gaminti ir nemanau, kad moteris privalo tai daryti kas vakarą.

Princesės personažas kartojasi daugelyje pasakų. Prisiminkime Miegančiąją Gražuolę, pasyvią, bejėgę ir laukiančią ją išvaduosiančio princo. Ko gero, vienintelė kitokia šiuolaikinė princesė – tai filmo “Karališka drąsa” herojė Merida. Ši raudonplaukė škotų princesė kovoja ir viską daro pati, nėra bejėgė, kaip daugelis kitų pasakų herojų. Iš tiesų nėra daug šiuolaikinių pasakų, o drąsių herojų mergaičių era prasidėjo nuo Astridos Lindgren ir jos Pepės Ilgakojinės. 

Žinoma, turėtume suprasti, kad pasakos atspindi socialinę santvarką. Mūsų istorijos visada pasakoja apie pasaulį, kuriame gyvename. Kai buvo parašytos tos pasakos, kurias skaitome savo vaikams, pasaulis, deja, buvo kiek kitoks. Su savo dukromis daug apie tai kalbamės. Nieko keista, kad kartą, kai kartu perskaitėme knygą apie kompozitorių biografijas, mano ketverių metukų dukra nusistebėjo: “O kodėl knygoje nėra nei vienos kompozitorės?” Tai tik parodo, kad kalbantis vaikas tave išgirsta ir supranta, tiesiog reikia tai daryti sąmoningai – pasakoti, kada knyga buvo parašyta, kokia tuomet buvo visuomenė ir pasaulis, kuriame gyveno knygos herojai. 

Kokios pasakos patinka jūsų vaikams? 

Visiems keturiems kultinė knyga buvo “Pepė Ilgakojinė”. Vyras ją skaitė berniukams, aš – mergaitėms. Taip pat jie labai mėgo Trolių Mumių istorijas. Skandinavų literatūroje – gana mažai stereotipų. 

Kad jau prakalbome apie princeses, kaip manote, su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria šiuolaikinės jaunos mergaitės?

Atvirai pasakius, mane šiek tiek baugina Lietuvoje sparčiai populiarėjantys moteriškumo judėjimai, mokantys, kad mergina pivalo būti nuolanki, moteriška, šilta, kad jai svarbu mokėti skaniai gaminti ir patikti vyrui. Pamenu, mano dešimčia metų jaunesnė sesuo, studijavusi Olandijoje ir Danijoje, kartą nusistebėjo: “Austėja, tu net neįsivaizduoji, kaip Lietuvoje sureikšminama išvaizda...” Tą patį sako ir mūsų draugai Skandinavijoje ar JAV. Kūno kultu mes tikrai kur kas artimesni Ukrainai ar Baltarusijai nei ekonomiškai mums artimesnei Skandinavijai.

Tai, kad Lietuvoje nemažai moterų, užimančių aukščiausias pareigas, tik klaidina. Atrodytų, nėra jokios diskriminacijos. Bet tos vadovės labai dažnai neturi šeimos arba jų vaikai jau užaugę. Tiesiog siekti karjeros ir auginti vaikus Lietuvoje labai sunku. Ir tokių pavyzdžių aplink labai daug. Štai neseniai skaičiau dainininkės Ericos Jennings interviu, ji stebėjosi, kodėl žmonės jos taip dažnai klausia, su kuo ji paliekanti savo vaikus? Juk jos vaikai turi tėtį! Bet mes vis dar mąstome stereotipiškai – ji koncertuoja, o vaikai turbūt liūdi vieni... Manęs irgi visą laiką klausia, ar vyras padeda auginti vaikus? Ką reiškia “padeda”?! Mes kartu susilaukėme vaikų, kartu juos ir auginame. Vyras nėra žmogus, kurį samdau, kad ateitų ir padėtų man, o aš jausčiausi be galo dėkinga už jo pagalbą. Taip, esu dėkinga, bet tai abipusis ryšys, juk vaikus mes auginame bendrystėje. Vieną rytą vaikus į mokyklą veža jis, kitą – aš, jis eina į vieną asamblėją, aš dalyvauju kitoje. 

Vis dar girdžiu moteris džiaugiantis: “Vyras man padeda” ar “Vyras mane išleido susitikti su draugėmis”. Ir labai dažnai tai – mūsų pačių problema, nes mums vis dar atrodo, kad mus reikia “išleisti”. 

Iš kur ta baimė priimti sprendimus? O gal auganti jaunoji karta jau kur kas drąsesnė? 

Nepasitikėjimo matau tikrai mažiau. Sutinku mamų, kurios vis dar norėtų būti “tradicinės” žmonos ir mamos, auginančios vaikus ir besirūpinančios namais, nors tai ne visada jų pačių pasirinkimas, dažniau – susitarimas. Tačiau savo dukroms to jos jau nelinki, priešingai – skatina eiti pirmyn, mokytis ir siekti tikslų. Matau akivaizdų pokytį – jaunų mergaičių pagrindinė gyvenimo misija nebėra sėkmingai ištekėti ir susilaukti vaikų. Žinoma, ši misija yra puiki, tik ji neturėtų tapti asmenybės apibrėžimu. Tai tik vienas savirealizacijos būdų. Jis nepaprastai gražus ir prasmingas. Bet vaikų neturėti apsisprendusi moteris neturėtų būti išstumta iš visuomenės ar menkinama dėl savo pasirinkimo. Juk vyrų, kurie nesukuria šeimos, niekas nemenkina. 

Kokios pagrindinės suaugusių žmonių klaidos žlugdo jauno žmogaus pasitikėjimą savimi?

Atlikus vieną tyrimą paaiškėjo, kad pradinių klasių mokytojai kur kas dažniau leidžia pasisakyti ranką keliantiems berniukams nei mergaitėms. Tai – pasąmonės dalykas, stereotipas, kad veržlus berniukas yra lyderis, o mergaitė – įžūli ir jai reikia parodyti vietą. Mūsų šeimoje mergaitės augo matydamos vyresnių brolių pavyzdį, tad visi mūsų vaikai – drąsūs, veržlūs ir tvirti. Tačiau kartą esu iš kitų vaikų tėvų išgirdusi repliką, neva mano mergaitės agresyvios, nors jos niekada nesielgia fiziškai agresyviai kito vaiko atžvilgiu. Dar vienas paradoksas, kad tėvai mano, jog lyderiauti siekianti mergaitė užgožia jo vaiką. 

Esu tikra, kad tik patys tėvai gali užgožti savo vaikus. Jei mergaitė nedrąsi, vadinasi, jos tėvai nesugeba ugdyti vaiko savivertės. Kažkodėl manome, kad mergaitė turėtų pati nuolankiai pasiūlyti kitam vaikui – lipti ant scenos, atlikti pristatymą ar kitaip reikštis. Kodėl niekada nereikalaujame to paties iš berniukų? Jei manome, kad berniukas per daug veržlus, mes jį tiesiog pristabdome. Veržlumas nėra nei berniukiška, nei mergaitiška savybė, tai bendražmogiškas bruožas.

Jei patys nesąmoningai trukdome skleistis vaikų savivertei, gal taip pat netyčia apauginame juos “berniukiškais” ir “mergaitiškais” stereotipais? 

Daugelį dalykų mes dažniausiai padarome nepagalvoję. Vieno eksperimento metu ikimokyklinio amžiaus berniukai buvo aprengti garsaus ženklo mergaitiškais drabužiais, o mergaitės – berniukiškais. Vaikus išleido į žaidimų aikštelę. Daugelis berniukų jautėsi nepatogiai, nes mergaitiškos kelnės – aptemptos – negali žengti plataus žingsnio; megztukai – siauri ir trumpi – iškėlus rankas matosi pilvas, tad kiti vaikai ima juoktis. O berniukiški džemperiai – apkritę, kelnės – laisvos, tad jie gali voliotis ir dūkti. Tad patogiai aprengtas vaikas juda daug laisviau ir imasi drąsesnių sprendimų. Jie nebijo vaikščioti plačiais žingsniais, laipioti, griūti ir vėl atsikelti. Eksperimente dalyvavę berniukai iškart ėmė maištauti ir reikalavo juos perrengti berniukiškais drabužiais. Jie skundėsi, kad rūbai trukdo žaisti. Dažnai mes kalbame, kad mergaičių erdvinis mąstymas prastesnis nei berniukų. O juk erdvinis mąstymas formuojasi vaikystėje, įveikiant kliūčių ruožus, siautėjant žaidimų aikštelėse, dūkstant su kitais vaikais, kai vestiubiliarinis aparatas susipažįsta su aplinka ir pradeda ją jausti. Įspaudę mergaites į nepatogius drabužėlius vėliau skundžiamės, kad jos nemėgsta žaisti lauke. O juk tikroji priežastis – ne nenoras, bet laukui nepritaikyta apranga... Atrodyti, smulkmena, bet visas gyvenimas ir susideda iš smulkmenų.

Švedijoje buvo atliktas kitas tyrimas: stebima, ką pirmiausia pasako auklėtoja vaikui atėjus į darželį. Paaiškėjo, kad mergaitės beveik visada pasitinkamos vienodai: “Kaip gražiai atrodai!” O berniukas pagiriamas, kad atsinešė galingą dinozaurą ar laksto “kaip žaibas”, t.y. daug dažniau dėmesys parodomas dėl tam tikrų jų savybių ir gebėjimų nei dėl išvaizdos. O paskui mes tvirtiname, kad mergaičių noras gražiai atrodyti – įgimtas...

Perskaičiusi apie šį tyrimą, ir aš pradėjau stebėti, kaip savo mokykloje pasitinkame vaikus. Pasirodo, čia lygiai tas pats, net aš pati savo dukras dažniau giriu dėl išvaizdos nei berniukus. Tad sąmoningai pradėjau retkarčiais sakyti, kaip dailiai mano berniukai atrodo – kad augtų jų savivertė. O mergaites pagiriu, jei jos nubunda puikios nuotaikos ar trykšta pozityvia energija. Visus skatinu tai daryti sąmoningai, nes intuityviai mes to nei vienas to nemokame. Pradedame girti mergaites vos joms sukanka dveji, o paskui stebimės, kad jos reikalauja dailių drabužėlių. Žinoma, reikalauja, nes tik dailiai apsirengusios sulaukia mūsų dėmesio. O jei būtų pagirtos dėl tam tikrų gebėjimų, ko gero, juos ir stengtųsi vystyti.

Ar vis dar egzistuojasi takoskyra tarp vyriškų ir moteriškų profesijų? Ar dažnai mergaitės renkasi moteriškas veiklas, nors galbūt galėtų tapti puikiomis mokslininkėmis? 

Teoriškai daugelis sakytų, kad ribos išsitrynė, kad mergaitės gali drąsiai rinktis ką tik nori. Bet praktiškai taip nėra. Vienoje konferencijoje neseniai skaičiau pranešimą, kurio metu paminėjau mane labai bauginantį faktą. Pasirodo, labai sparčiai mažėja aukštąsias technologijas studijuojančių mergaičių. Jų niekada nebuvo daug, bet pastaraisiais metais šis skaičius mažėja po pusę procento kasmet. Mes kalbame apie robotizaciją, dirbtinį intelektą, protų proveržį, tačiau faktai rodo, kad 2043 m. technologijų pasaulyje moterų bus vos vienas procentas, jos atsidurs užribyje. Nerandu atsakymo, kodėl tai vyksta, bet prieš akis matau mane labai gąsdinantį faktą.

Žmogus yra sociali būtybė, tad ypač paauglystėje priimame sprendimus sekdami draugų pavyzdžiu. Štai paprastas pavyzdys: Karalienės Mortos mokykloje turime programavimo būrelį. Tėvams niekur nereikia vaiko vežti, čia moko profesionalai iš “CodeAcademy”. Kartą ėjau pro šalį ir net stabtelėjau: mano dukra – vienintelė mergaitė... “Na, dar draugė Gustė žadėjo ateiti, kitos mergaitės nori į baletą ir gimnastiką...” – atsakė ji, kai paklausiau, kodėl kitos mergaitės nelanko programavimo būrelio. Ėmiau svarstyti – mes vis kalbame, kad reikia vaikus mokyti programavimo pagrindų, o čia – puikiausia proga, bet, matyt, tėvai nepaskatina. Ir dėl šios paprastos priežasties, kaip rodo statistika, ateityje aukštųjų technologijų profesijas rinksis tik vyrai... Netikiu, kad pačios mergaitės nenori išbandyti įvairių dalykų, manau, tai – visuomenės stigma. Vis girdžiu, kad mergaitės ne tokios gabios matematikės. Bet juk viena žymiausių Lietuvos matematikių yra Valentina Dagienė, moteris, užauginusi penkis vaikus. Stereotipai iš tiesų yra žalingi.

Ar todėl ir kalbate tokiomis temomis kaip lyčių lygybė – kad sugriautumėte tuos stereotipus? Kodėl jums pačiai taip svarbu apie tai diskutuoti garsiai?

Visada sakau: kas kitas, jei ne švietimo atstovai, turėtų apie tai kalbėti? Ir kada, jei ne dabar? Nejau turi praeiti dar 50 metų, kad būtume pasirengę apie tai išgirsti? Su dukromis labai daug apie daug diskutuojame. Ir manau, kad tai turėtų daryti visi tėvai.

Karalienės Mortos mokykloje organizuojame pradinių klasių Gamtos mokslų olimpiadą. Pernai ji vyko Vilniuje, šiemet norime aprėpti ir Kauną. Esame jauni, mums vos penkeri, bet vienas mūsų tikslų – auginti šią olimpiadą, kad vieną gražią dieną ji taptų respublikine. Tai savotiška mūsų misija ir duoklė Lietuvai. Neskelbiame prizinių vietų – apdovanojame dešimt geriausius rezultatus pasiekusių vaikų. Ir pernai vienintelės mergaitės laureatės buvo iš mūsų mokyklos. Gal todėl, kad tikslingai skatiname jas domėtis, leidžiame vaikams pasijusti mažaisiais mokslininkais, kas savaitę mokykloje rengiame eksperimentą, į svečius kviečiame skirtingų profesijų atstovus ir labai dažnai tai būna moterys – policininkės, mokslininkės. Tikiu, kad užaugusios mūsų mergaitės drąsiai sieks savo tikslų ir nebijos tapti tuo, kuo norės.

Jūsų iniciatyva “Tvirta mergaitė” – tai taip pat siekis pakeisti visuomenės požiūrį į giliai įsišaknijusius stereotipus, tiesa?

Taip, puikiai suprantame, kad tie gajūs stereotipai žaloja ne tik mergaites, bet ir berniukus. Tad manau, kad darome didžiulę paslaugą vaikus auginantiems tėvams, atvirai pasakodami, jog neįgalindami pusę visuomenės (o juk moterys ir  sudaro pusę mūsų visuomenės!), mes prarandame daugybę mokslininkių, išradėjų ir menininkių. Jei moterys neišdrįsta siekti savo svajonių ir gyvena besivadovaudamos principu “palik savo ego, būk nuolanki, graži ir maloni”, mes kaip žmonija netenkame labai daug.

Iniciatyva “Tvirta mergaitė” gimė matant, kad kito pasirinkimo Lietuvoje tiesiog nėra. Juk nesame turtingi iškasenomis, negalime pasigirti ir puikiu oru, kuris pritrauktų milijonus turistų, bet turime žmones ir jų protus. Todėl kartoju ir kartosiu, kad geras švietimas yra vienintelis mūsų išsigelbėjimas ir tiesiog būtina žmones skatinti būti kūrybingais. Jei Lietuvą kurs tik vyrai, o moterys taip ir neišdrįs, mes liksime pasaulio periferijoje. Kurti Lietuvą turime visi ir tai daryti drąsiai. Tiek vyrai, tiek moterys gali kurti verslus, siekti mokslo aukštumų, gilintis į aukštąsias technologijas.

Pradėjome nuo viešų diskusijų, kasmet organizuojame konferenciją “LearnED”. Į ją visada kviečiame ir pranešėjas moteris, kad šios pasidalintų ir įkvėptų savo sėkmės istorijomis. Valstybės atkūrimo šimtmečio proga norėtume padovanoti Lietuvai dovaną, kuri paskatintų moteris išsilaisvinti. Pirmiausia – viduje. Tvirtai tikiu, kad jos gali atsistoti ir žengti žingsnį pirmyn. Yra sakančių – juk moterims niekas nedraudžia, tai kodėl jos nieko nedaro? Kartą kalbėjau su viena rajono mokytoja, ji sakė: “Austėja, ant savo pečių laikau keturis kampus. Taip, aš galėčiau eiti ir siekti savo tikslų, bet iš tiesų – negaliu...” Liūdna tai girdėti. Teoriškai visi kalbame apie lyčių lygybę, bet pakanka nusileisti iki individualaus žmogaus lygmens ir štai čia prasideda: leido – neleido, galiu – negaliu... Tada ir supranti, kad vis dėlto egzistuoja narveliai, kuriuose mūsų mergaitės ir moterys yra užrakintos. Jei ne kitų, tai pačios save juose įkalinusios. 

Tad mūsų švietėjiška misija – pasakyti: tik tu pati turi raktą, tereikia išdrįsti atrakinti narvelį. Taip, nelaisvėje gyvenantys gyvūnai galop pripranta ir nebenori grįžti į laisvę, nes narve – kur kas saugiau. Todėl išgirstu klausimų, kodėl stumiu moteris iš to narvelio, jei jos pačios nori jame gyventi? Turbūt – dėl jų dukrų. Priešingu atveju, narvelio istorija tęsis iš kartos į kartą. Kiekvienas pasirenkame savaip. Bet nereikia stumti savo vaiko tuo pačiu keliu, reikia leisti jam rinktis pačiam. Jei tavo dukra taip pat pasirinks narvelį, matyt, taip turi būti. Bet visų pirma ji turi matyti galimybę. Apie tą galimybę aš ir noriu kalbėti bei ją parodyti. Mes visos galime!

Teko dalyvauti vienoje tarptautinėje konferencijoje, kurioje kalbėjo iš Kongo kilusi moteris, mokslininkė, šiandien gyvenanti JAV. Ji pasakojo savo gyvenimo istoriją. Jos tėtis mirė nuo AIDS, ją buvo nuspręsta ištekinti, kai jai buvo vos trylika, prieš tai apipjausčius. Tačiau ji, jauna mergaitė, ėmė lankyti mokyklą, kasdien pėstute nueidavo aštuonis kilometrus. Mokykloje išmoko skaityti ir misionierių dėka gavo stipendiją pagal mainų programą išvykti į JAV. Taip ji, basa, atsidūrė kitame pasaulyje, o jos gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Šiandien ji – disertaciją apsigynusi mokslininkė, pati steigianti mergaičių mokyklas. Ši istorija parodo, koks galingas yra švietimas ir kaip jis gali pakeisti žmogaus gyvenimą. 

Pirkdami knygą “Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms” jūs remiate iniciatyvą #TvirtaMergaitė. Tokiu būdu asmeniškai prisidedate prie nemokamų renginių, skirtų tėvams ir pedagogams organizavimo.  Plačiau apie knygą skaitykite čia. Norėdami sužinoti apie iniciatyvos  #TvirtaMergaitė renginius, sekite mus ir Austėją Landsbergienę Facebook.