More selected projects

 

Gyvenimas tarp realybės ir fantazijos

Ar dažnai atkreipiame dėmesį į senus žmones, jų gyvenimo ritmą palygindami su viso pasaulio tempu? Pastebime sutrikusius, pasimetusius, sergančius senatvine dimensija? Ar turime laiko būti su jais? Juk dažnai bandome sergančiuosius atskirti ir paslėpti. O juk taip svarbu būti su jais, judėti į priekį be jokios laiko sąvokos, palaikyti vienas kitą, mėgautis gyvenimu ir gražiausiomis akimirkomis. Pasiūlyti draugystę tarp debesų, miglos, audrų, dūmų, tarp realybės ir fantazijos. Ir pabandyti nugyventi šį gyvenimo etapą taip gerai kaip tai įmanoma. Kartu.

Kviečiame skaityti interviu su knygos „Pilna galva debesų autore Elena Val, kurią pakalbino knygą iš katalonų kalbos vertusios Carmina Daban Sunyer ir Dovilė Kuzminskaitė.

Kaip atsirado knyga „Pilna galva debesų“ – pirmiausia sukūrėte tekstą, ar iliustracijas?

Ši knyga gimė sąsiuvinyje. Žaisdama švelniomis grafito linijomis suvokiau panašumą tarp senos moters plaukų ir debesų danguje. Nuo tada mintyse nuolat sukosi su šia tema susiję paveikslai, tarsi būčiau užkerėta. Kai kuriuos iš jų netgi lydėdavo koks nors sakinys. Tiesa ta, kad mūsų visuomenės ilgaamžiškumas tam tikra prasme įgalino ligas, susijusias su atminties praradimu. Deja, vis dar vengiama apie jas kalbėti su vaikais.

Kas Jus paskatino imtis tokios jautrios temos?

Tema atsirado pati. Ir taip tvirtai, kad niekaip negalėjau nuo jos atsitraukti. Mane traukia veikėjai, savo aplinkoje besijaučiantys nejaukiai arba liekantys nuošalyje. Prieš pradėdama šį projektą vis atkreipdavau dėmėsį į senus žmones, skirtingus jų gyvenimo ritmus, palyginus su greitu mūsų visuomenės gyvenimu. Aišku, mano, kaip iliustratorės, požiūris yra susijęs su mano pačios branda, tad tikrai buvo abejonių, ar ši tema bus priimta vaikų pasaulyje. Nepaisydama to, manau, kad vaikiškos knygos – itin svarbus išsilavinimo įrankis, todėl įvairių temų gausa tiesiog privaloma. Svarbios net rimčiausios ir liūdniausios temos, tokios kaip išprievartavimas, smurtas, kariniai konfliktai, ypač jei vaikai su jomis susiduria tiesiogiai. Tokiu atveju knygos gali padėti išreikšti nerimą ir viską, ką sunku suprasti.

Kokie šios istorijos aspektai galėtų padėti vaikui geriau suprasti tokias sudėtingas temas kaip senatvinė demencija ar Alzheimeris?

Manau, kad knyga gali būti skaitoma įvairiai, visada atsižvelgiant į kiekvieno vaiko situaciją, amžių ir jam kylančius klausimus. Svarbiausia, kad šioje knygoje veikėjai ateina ir išeina, juda į priekį be jokios laiko sąvokos, palaiko vienas kitam draugiją, priima visas situacijas, nepaisydami jų keistumo, ir, visų svarbiausia, mėgaujasi gražiomis akimirkomis. Manau, kad visi norėtų išmokti likti tokie ramūs, iškilus sudėtingiems gyvenimo etapams.

Kalbėdami būtent apie demenciją, pastebėsime, kad pagyvenusi moteris yra sutrikusi. Knygelės scenos atskleidžia kelionę per įvairias vietas, tarsi tai būtų minčių arba jausmų būklės. Nejudame realiose vietose ar logišku keliu. Nepasakojama, kaip tos situacijos atsiranda ar kodėl jos keičiasi, einame į priekį taip, kaip dažnai būna sapnuose. Tikėtina, kad toks sapniškas keistumas ir netvarka padės vaikams suprasti, kaip veikia mintys, kai jų nebevaldo nei protas, nei loginis mąstymas. Jei norėtume dar labiau įsigilinti, pastebėtume, kad knygoje pamažu sufleruojama mintis, jog situacija gali vystytis nesėkmingai ir tapti panaši į baisiausią košmarą. Kai ištinka tokia liūdna akimirka (galbūt sakau kiek per drąsiai), vienintele paguoda gali tapti suvokimas, jog kito žmogaus mintys iškeliavo toli, į kitą tunelio pusę, kad nebereikėtų taip stipriai kentėti.

Ar sutiktumėte, kad senatvei, vyresnio amžiaus žmonėms mūsų visuomenėje skiriama pakankamai dėmesio? Ar ji matyti meno kūriniuose – tiek temų, tiek personažų atžvilgiu?

Manau, kad meno pasaulyje senatvei visad atsiranda vietos. Bent jau kaip laiko ir jo tėkmės simboliui, juk senatvė – viena iš didžiausią egzistencinį nerimą keliančių temų. Tiesa ta, kad iki tam tikro amžiaus, kol gali būti nepriklausomi, žmonės pasiekia neblogą statusą, ypač jei jų gyvenimo kokybė gera. Tačiau pablogėjus fizinei ir psichinei sveikatai visuomenė bando juos atskirti ir paslėpti. Nepaisant to, matau, kad kuo toliau, tuo geriau suprantama, jog visos mažumos turi turėti savo vietą visuomenėje, žmonės pamažu ima domėtis tokiomis temomis ir personažais.

Kodėl nusprendėte istoriją pasakoti pasitelkusi keturis veikėjus – du iš jų – „realūs“, o du – įsivaizduojami? Kodėl pasakojime demenciją įasmenina nuomininkas, o berniuko įsivaizduojamas draugas yra būtent liūtas?

Nerealūs personažai padeda vizualiai pavaizduoti santykius tarp realybės ir fantazijos, papildyti veikėjų mintis ir jausmus. Vienas jų padeda, kaip galėdamas palengvina situaciją. Kitas – trukdo, apsunkina gyvenimą ir sukuria problemų. Močiutei ir anūkui patinka gyvūnai. Močiutė ima matyti milžiniškas gyvūnų formas, žvelgdama į kalnus miesto fone, taip pat ir kitur. Norėjau, kad įsivaizduojamas berniuko draugas galėtų jį apsaugoti, būtų didelis, stiprus, ištikimas, kantrus, o drauge – mielas, kaip pliušinis meškiukas. Maniau, kad laisvai krintantys liūto karčiai pripildys knygelės puslapius šilumos ir gyvybės. Liūtais visada buvo žavimasi, nes jie – stiprūs ir bebaimiai. Bandyta juos dresuoti, lygiai taip pat, kaip bandoma dresuoti vaikų vaizduotę. Savo ruožtu nuomininkas – tamsus, mažas, erzinantis personažas. Jis neatneša nieko gero. Pasirodo nekviestas ir nesitraukia. Neaišku, ko jis nori. Keistas, nepažįstamas žmogus, niekaip nesusijęs su kitais. Bet jis ten. Ir nieko čia nepadarysi. Močiutei tenka su juo sugyventi, kito kelio nėra.

Regis, su debesimis, migla, audra bei dūmais susiję įvazdžiai knygoje padeda kalbėti apie abstrakčius dalykus. Kodėl pasirinkote būtent tokius įvaizdžius?

Tai susiję su pirma šio projekto akimirka, kai suvokiau panašumą tarp seno žmogaus žilų, švelnių plaukų ir debesų. Nuo tada plaukai tapo įreikšminti, virto mąstymo, minties metafora: mintis kuo toliau, tuo nepastovesnė, išskystanti ir susimaišanti su trapia, trūkinėjančia aplinka šiame efemeriškame, kasdien kintančiame pasaulyje. Pamažu nauja realybės interpretacija pakeičia kasdienybę ir atveria kelią tam, ką galėtume pavadinti svaičiojimu, kliedesiais – keistiems, bauginantiems, nerimą keliantiems jausmams, kurie vis dar miega. Būna geresnių (su mažais debesėliais ir gaivu oru) ir blogesnių (su erzinančiu rūku ir grasinančiomis audromis) dienų, bet sunku suprasti, kada viena prasideda, o kita baigiasi.

Viskas, kas susiję su senele, knygoje vaizduojama juodai ir baltai, o berniukas ir jo vidinis pasaulis priešingai – spalvotas. Ką norėjote perteikti taip nuspalvindama knygelės veikėjus?

Man buvo labai svarbu sukurti kontrastą. Kiekviena knygos scena aiškiai atskleidžia harmoniją ir dviejų personažų, kurie natūraliai dalijasi šiais ne visai realiais pasauliais, draugystę. Žinoma, jų pasauliai nėra vienodi, todėl nuo pat pradžios norėjau atskleisti skirtumus. Vaikui prieš akis visas gyvenimas, jo fantazijos pasaulis pilnas linksmų spalvų, didelis, kūrybiškas ir žaismingas. Močiutė priešingai – eina demencijos link. Nors ir galima bandyti šį gyvenimo etapą nugyventi taip gerai, kaip įmanoma, pabaiga vis tiek bjauri. Visas močiutės pasaulis yra apsuptas pilkos spalvos, tarsi ji pati ir jos daiktai priklausytų labiau praeičiai, ne dabarčiai. Pasirinkti tokią spalvų paletę buvo lengva, nes ji labai susijusi su stereotipais: linksmos spalvos – vaikams, pilkos ir blankios – senatvei.

Knygoje karaliauja spalvingas vaiko vaizduotės ir pilkas senelės realybės pasaulis. Tiesa, senelės pasaulyje irgi esama fantazijos, tačiau, kad ir kiek keistųsi, ji – kitokia, todėl ir lieka toli nuo ryškių paletės spalvų. Manau, kad taip būna ne tik knygose, – visad lengviau atskirti realybę nuo vaizduotės negu realybę nuo klejonių, kurių ribos, deja, labai miglotos.