Pristatydami mūsų neseniai išleistą Bea Johnson knygą „Namai be atliekų“, kalbiname knygos vertėją Liudmilą Rudzianskienę, besislepiančią po Milos Monk slapyvardžiu. “Namai be atliekų” - jau antroji knyga, kurią mums išvertė Mila Monk. Pastebime, kad “Namai be atliekų” yra gyvenimo būdą keičianti knyga, atnešanti pozityvių pokyčių visiems, kas dirbo su lietuvišku knygos leidimu. Su kokiais iššūkiais susidūrė vertėja, versdama knygą, kaip jai sekasi vadovautis Bea Johnson patarimais ir kaip į jos gyvenimą įsilieja zero waste judėjimo principai – apie viską ir daugiau skaitykite naujausiame mūsų tinklaraščio įraše.

Kalbino Adelė Galdikaitė

Neseniai išvertėte zero waste judėjimo pradininkės Bea Johnson knygą „Namai be atliekų“. Pripažinkime, vertėjai paprastai imasi ne kiekvieno darbo. Kodėl susidomėjote būtent šia knyga?

Aplinkosauga, tvariu, harmoningu ir sąmoningu gyvenimo būdu domiuosi jau seniai – tiesą sakant, man tai rūpėjo nuo vaikystės. Užaugau nedideliame miestelyje, ir dar pamenu, kaip mes natūraliai gyvenome praktiškai be atliekų: organinės atliekos keliaudavo į kompostą, popierinės į makulatūrą ar būdavo sudeginamos, plastikas nebuvo paplitęs, tad ir jo atliekų nesusikaupdavo. Konteinerio prie namų apskritai neturėjome, nes nebuvo ką į jį mesti, susidarydavo gal tik kelios konservų skardinės per metus. Vėliau, išvykusi iš tėvų namų ir gyvendama įvairiuose miestuose, sukau galvą, ką daryti su atliekomis, ypač su vis labiau populiarėjančiu plastiku. Atliekas rūšiuodavau, bet pastebėjau, kad plastiko atliekas į rūšiavimo konteinerį tenka išnešti kokius du kartus per savaitę, nes nebetelpa į joms skirtą didžiausią atliekų dėžę! Susimąsčiau, kad ko gero reikėtų keisti gyvenimo būdą, apsipirkimo įpročius, kad į namus nebepatektų tiek plastiko. Kaip tik tuo metu ir gavau leidyklos „Dvi Tylos“ pasiūlymą versti Bea Johnson knygą ir joje radau atsakymus į daugumą klausimų. Štai toks malonus sutapimas.

Kaip jums sekėsi versti knygą? Kokie šios filosofijos aspektai Jums buvo įdomiausi ir ką naujo sužinojote?

Versti knygą buvo labai įdomu, bet netrūko ir iššūkių. Daugiausia keblumų kėlė tai, kad knyga parašyta visų pirma Amerikos auditorijai, todėl teko pasukti galvą, kaip paversti ją aktualia ir lietuviams. Kai kuriuos dalykus teko ne tiek versti, kiek aiškinti, nes Lietuvoje jų paprasčiausiai nėra. Ačiū temos redaktorei Renatai Domeikaitei, kad pridėjo nuorodų į Lietuvoje veikiančias tvarias alternatyvas.

Patiko autorės siūloma gana aiški ir suprantama gyvenimo be atliekų sistema su išgrynintais penkiais principais: atsisakyti (to, ko nereikia), sumažinti (tai, ko reikia), panaudoti dar kartą, perdirbti, kompostuoti. Taigi, visų pirma ji siūlo mažinti vartojimą ir į namus patenkančių daiktų kiekį, nes kuo daiktų mažiau, tuo mažiau po to reikia išmesti. Taip pat įkvėpė svarbi knygos mintis: kaskart kažką pirkdami mes „balsuojame“ – parodome gamintojams, kad jų prekė ar paslauga reikalinga, taip skatindami gaminti dar daugiau. Svarbus kiekvienas balsas, reiškia, kiekvienas mūsų galime prisidėti prie pokyčių pasaulyje tiesiog pradėję atsakingiau vertinti savo poreikius, sąmoningai atsisakę netvarių prekių ir praktikų ir apsisprendę „balsuoti“ už tvarias iniciatyvas.

Knyga „Namai be atliekų“ ir pats zero waste judėjimas daug kam „atveria akis“ – judėjimo šalininkai pradeda pastebėti besaikį vartotojiškumą, didžiulius plastiko, pakuočių kiekius, nereikalingus daiktus virtuvėje, drabužinėje. Atsiranda noras susitvarkyti, mažiau vartoti, ieškoti aplinkai palankesnių alternatyvų, keisti savo apsipirkimo bei gyvenimo įpročius. Ar versdama knygą į savo gyvenimą pradėjote po truputį įsileisti gyvenimo be atliekų filosofiją ir kaip ji pradėjo keisti Jūsų požiūrį į supančią aplinką?

Nors, kaip jau minėjau, ir prieš tai stengiausi gyventi tvariai ir sąmoningai, versdama knygą ėmiau pastebėti, kaip giliai mūsų gyvenimuose įsišaknijęs netvarus vartojimas. Pavyzdžiui, vienkartiniai plastikiniai maišeliai parduotuvėje – dažniausiai juos imame automatiškai, nesusimąstydami, nes taip įprasta ir patogu, ir dar nemokama. Įsivaizduojame, kad tik susidėję produktus į atskirus plastikinius maišelius, laikomės higienos. Net daržoves ir vaisius, kurių žievę ar odelę lupame, vis vien pakuojame į atskirus maišelius, pavyzdžiui, bananus ar avokadus. O juk kam apskritai juos pakuoti, jei parėję namo vis vien nuplausime ir nulupsime? Knyga įkvėpė mane įsigyti kelis daugkartinius maišelius sveriamiems produktams, kuriuos dabar visada nešiojuosi rankinėje ir namie nebesikaupia plastikiniai maišeliai. Taip pat pradėjau daugiau naudoti stiklainius – ir skystiems produktams pirkti, ir birius produktus namie laikyti. Įsigijau metalinį termosinį puodelį, kurį naudoju ir eidama į miestą (kai karšta, įsipilu vandens su ledukais ir mėtų lapeliais, o išgėrusi vandenį užsuku į kavinę ir paprašau, kad man į jį įpiltų kavos išsinešti), ir kelionėse (perėjusi patikrą įsipilu vandens – lėktuve nebereikia pirkti vandens plastikiniame buteliuke). Vis dėlto parduotuvėse akis bado galybė supakuotų produktų – kai kurie jų supakuoti į plastikinę pakuotę, o joje dar plastikinė dėžutė su, pavyzdžiui, sausainiais, kurių kiekvienas atskirai supakuotas vėlgi į plastiką. Kai pradėjau į tai kreipti dėmesį, pamačiau, kad įprastame prekybos centre atliekų negeneruojančių produktų pasirinkimas ne toks ir didelis. Todėl, kai namiškiai užsinori sausainių, tenka kepti pačiai arba pirkti sveriamus kepyklėlėje.

Ėmiau kitaip vertinti ir kitus dalykus. Pavyzdžiui, drabužius. Peržiūrėjusi savo drabužinės turinį pamačiau, kad drabužių turiu apsčiai, ir man tikrai nereikia nieko naujo, ypač iš greitosios mados tinklų, kurie, kaip vis iškyla į paviršių, naudoja vergų (dažniausiai moterų ir vaikų) darbą. Daug įdomiau turimą ar dėvėtų drabužių parduotuvėje rastą drabužį persisiūti (pati siūti nemoku, nešu pas siuvėją – taip dar ir remiu vietinį smulkųjį verslą), arba iš kelių atsibodusių ar nebetinkančių drabužių pasisiūti vieną. Ir kūrybingumas nubunda, ir turi originalų, tavo figūrai tinkantį drabužį, ir aplinką tausoji. Bea Johnson savo knygoje ragina nepirkti naujų drabužių, nes remdami jų gamybą prisidedame prie anglies dvideginio (kuris išsiskiria gamybos metu) kiekio didinimo. Man patiko, kaip knygoje išsklaidomas mitas, neva dėvėti drabužiai yra nehigieniški: „Mes linkę tikėti, kad nauji drabužiai švaresni nei dėvėti, bet iš tikrųjų naujas apdaras gali būti purvinesnis – jei prieš mus jį kažkas matavosi arba įsigijo ir po kurio laiko grąžino (dėvėjo, bet neišskalbė) – už dėvėtą ir išvalytą drabužį. Be to, pirkdami naujus drabužius negalime būti tikri, kad juose nebus zooparazitų. Dideli mažmeninės prekybos tinklai turi infestacijos problemų – apie tai buvo nemažai skelbta.“ Anksčiau dėvėtų daiktų parduotuvės man nepatiko dėl specifinio kvapo, maniau, kad gal jis kenkia sveikatai, bet knygos autorė išsklaido ir šį mitą: „Daugumai žmonių apsipirkimo džiaugsmas siejasi su naujų plastikinių daiktų ir parduotuvių kvapiklių kvapu, o juk tai sintetiniai junginiai ir toksiškos medžiagos. O dėvėtų drabužių ir naudotų daiktų krautuvės prekiauja daiktais, iš kurių šios toksiškos lakiosios dalelės jau yra išgaravusios, todėl tokiose parduotuvėse apsipirkti yra sveikiau.“

Jei jau perku naujus daiktus, esu linkusi investuoti į kokybiškesnį vietinių prekės ženklų gaminį nei į pigesnį greitosios mados produktą, kurį po kelių skalbimų vis vien tenka išmesti.

Taip pat ėmiau pastebėti, kiek atliekų sugeneruojama per šventes – jau vien kalėdinių dovanų įpakavimai kiek užima vietos popieriaus konteineryje (čia tokiu atveju, jei supakuota į popierių, kuris bent lengviau perdirbamas, o jei į plastiką?). O dar pačios dovanos. Daiktų daiktai. Krūvos daiktų. Jau anksčiau jaučiau, kad mane dusina Kalėdų ir gimtadienio proga gaunami daiktai – ne patys daiktai (nes mane supa nuostabūs, mane gerai pažįstantys žmonės, kurie labai moka parinkti dovanas), bet jų gausa. Galvojau, kad esu nedėkinga, nes dovanodami žmonės juk siekia nudžiuginti, bet išvertusi knygos skyrių apie dovanas, radau savo minčių patvirtinimą. Labai patiko autorės sudarytas sąrašas, ką galima dovanoti, jei nenori generuoti atliekų.

Dar vaikų gimtadieniai – nerašyta taisyklė žaidimų kambariuose ir pramogų parkuose vaišes patiekti plastikiniuose induose, o svečiams išdalinti vienkartinius indus. Taip ir patogu, ir pigu, ir šiaip, visi taip daro. Po to tos tortu išteptos plastikinės lėkštės su maisto likučiais keliauja į bendras atliekas, o juk plastikas suyra geriausiu atveju tik per 500 metų. Dėl trumpalaikio patogumo pamirštame apie ilgalaikę perspektyvą – kokį palikimą gaus mūsų vaikai. Kalnus atliekų, vandenyną su vis augančia šiukšlių sala ir vandenį su mikroplastiko dalelėmis? Susimąsčiau, ar aš noriu pataikauti vaikų norui „daryti kaip kiti“, „neatsilikti nuo kitų“, t. y., švęsti gimtadienį kaip madinga, visiems įprasta, ar vis dėlto noriu skatinti savarankišką mąstymą, o ne trumparegišką matymą, ir nuoseklų gyvenimą vadovaujantis pamatinėmis vertybėmis. Kol kas nepavyko 100 proc. išspręsti dovanų klausimo (kad ir kaip mane dusina kalnai daiktų, kuriuos vaikai gauna per kiekvieną gimtadienį ir Kalėdas, jie vis vien jų nori), ir jaunesniojo sūnaus gimtadienį šiemet dar šventėm „kaip visi“ – batutų parke, bet bent jau be vienkartinių indų ir su savo pagamintomis ir „normaliuose“ induose atsivežtomis vaišėmis. Aišku, jis gavo krūvas dovanų, kuriomis labai džiaugėsi. Bet neprarandu vilties, kad po truputį vaikai patys įpras atsirinkti, ko jiems iš tiesų reikia, o be ko gali apsieiti.

Kokių naudingų patarimų atradote knygoje ir ar jais bandote vadovautis?

Labai patiko autorės receptai – kaip patiems namuose pasigaminti natūralesnius pirktinių priemonių pakaitalus. Sodą ir actą namų valymui ir indų šveitimui naudojau seniai, bet nebuvo šovę į galvą, kad iš šių produktų galima pasigaminti, pavyzdžiui, naminių indaplovių tablečių. Paprastai perku aplinkai nekenkiančias tabletes, kurių pagrindas, pažiūrėjau, ir yra ta pati soda. Kartą, kai tabletės baigėsi, o buvo vakaras ir parduotuvės uždarytos, nusprendžiau išbandyti knygoje pateiktą receptą. Aklai juo nesivadovavau, nes šiaip ar taip neturėjau skalbiamosios sodos, o tik maistinę. Tablečių taip pat nelipdžiau, tiesiog įbėriau šaukštelį sodos į indaplovių skysčiui skirtą skyrelį, ant jos užlašinau kelis lašus ekologiško indų ploviklio (svarbu nepadauginti – užtenka poros lašų koncentruoto ploviklio, kitaip pernelyg užputos, o tai negerai indaplovei) ir užpyliau kelis lašus acto (mišinys suputoja, bet taip ir reikia). O į indų skalavimo skysčiui skirtą skyrelį įpyliau dar acto. Indai taip gerai išsiplovė, kad daugiau tablečių nebeperku – taip ne tik sveikiau ir taupiau, bet ir namuose nesikaupia bereikalingos pakuotės (sodos pakuotė kartoninė, taigi perdirbama, o actą perku stikliniuose buteliuose – taip pat perdirbami, indų ploviklį kol kas perku ir, deja, jo būna tik plastikiniuose buteliuose, labai tikiuosi rasti pilstomą alternatyvą, o gal reikės pradėti gamintis pačiai iš kieto muilo).

Apskritai ėmiau vadovautis autorės pateikta 5 principų sistema ir visų pirma stengiuosi kiek įmanoma vengti daiktų. Daug rečiau vaikštau į parduotuves „šiaip, be tikslo, o tik pažiūrėti”, kai nuobodu, ar norisi kompensuoti nemalonius jausmus. Tokiu atveju verčiau einu pasivaikščioti į mišką – teigiamas gamtos poveikis trunka ilgiau, nei džiaugsmas dėl impulsyvaus pirkinio. Reikalingų daiktų visų pirma ieškau savo namuose (neįtikėtina, kiek daug funkcijų gali atlikti jau turimi daiktai – pavyzdžiui, vaflinė ar čirvinių blynų keptuvė puikiai pakeičia skrudintuvą ir sumuštinių keptuvą, tad vietoj trijų ar keturių prietaisų virtuvėje užtenka vieno).

Žinoma, visiškai išvengti daiktų ir atliekų nepavyksta (pavyzdžiui, vis dar nekompostuoju organinių atliekų, nes kol kas neradau sau tinkamos kompostavimo sistemos – gyvenu miesto centre, nedideliame bute be balkono, taip pat vis dar negaliu atsispirti norui pirkti popierines knygas, nors išbandžiau elektronines ir audio knygas), bet stengiuosi dėl to per daug nesigraužti ir vertinti kiekvieną pastangą kaip žingsnį link sąmoningesnio, tvaresnio gyvenimo.