Kalbino Algė Ramanauskienė

Literatūros festivalis „Vaikų knygų sala“, jau lapkričio 16-17 d. pakviesiantis į Vilniaus mokytojų namus, – tai unikali proga pasinerti į tikrą kūrybinį potvynį išgyvenančios vaikų literatūros vandenyną ir jame susižvejoti pačias skaniausias žuvis. Unikalaus formato ir vienintelis toks Lietuvoje festivalis nudžiugins ne tik tradicine knygų muge, bet ir įvairiausių žanrų renginiais, kūrybinėmis dirbtuvėmis, susitikimais su autoriais ir netikėtais svečiais. Tačiau su šio festivalio įkūrėju Justinu Vancevičiumi kalbėjome toli gražu ne tik apie daugialypę būsimo renginio programą, bet ir apie tai, kodėl trys jo paaugliai vaikai vis rečiau leidžia laiką su knyga, ir tai, kaip šiandieninė mokykla nužudo vaikų norą skaityti, bei tai, kad, nepaisant kiek liūdnokų tendencijų, šiuolaikinė vaikų literatūra šiandien išgyvena tikrą pakilimą ir žydėjimą.

Spėju, festivalis „Vaikų knygų sala“ gimė ir iš asmeninio intereso – juk pats auginate tris vaikus! Ar jie daug skaito?

Na, mano vaikai jau dideli, vyresnėliui 15-a, merginoms – 11 ir 12 metų. Negalėčiau pasakyti, kad jie štai taip sėdi ir nuolat skaito knygas. Bet tai – natūralūs procesai. Paauglių gyvenime yra daugybė kitų įdomių veiklų, jiems norisi leisti laiką su draugais, be to, jie yra smarkiai veikiami iš visur transliuojamos audiovizualinės kultūros. Kažkada skaičiau rašytojo Justino Žilinsko įrašą, kuriame šis skundėsi, kad ir jo paauglys sūnus neskaito. O juk Justinui knygos – šventas dalykas. Iš tiesų retas vaikas skaito todėl, kad jam tiesiog patinka. Bet jei vaikas auga aplinkoje, kurioje yra knygų, kurioje skaito suaugusieji, tuomet, tikiu, praėjus paauglystės laikotarpiui, jis ir vėl atras skaitymo malonumą. O mes su mano gyvenimo drauge skaitome daug, kai vaikai buvo mažesni, skaitydavome visi kartu. Tikiu, kada nors jie tai prisimins!

Kad ir kaip gaila, bet manau, kad mokykla yra viena tų priežasčių, kodėl vaikai praranda malonumą skaityti ir ima manyti, kad knyga yra kažkas nuobodaus – tarsi prievolė. Taip yra todėl, kad privalai perskaityti 300 puslapių, o jei perskaityti 150 puslapių knygą (kuri galbūt pakeis tavo gyvenimą!), to vis tiek bus negana. Ir dar perskaitęs privalai atsiskaityti, nors apie knygas iš tiesų reikėtų pasikalbėti, bet tik ne atsiskaitinėti.

Kita vertus, nepritariu tiems, kurie teigia, kad rekomenduojamosios literatūros sąrašai yra blogis. Tam tikros gairės iš tiesų reikalingos. Problema ta, kad yra nedaug mokytojų, kurie galėtų patys sudaryti ar atnaujinti tokius sąrašus, atitinkančius vaikų amžių ir poreikius. Be to, liūdina, kad į tuos sąrašus labai retai patenka šiuolaikinė, ką tik išleista, lietuvių literatūra. Klasikinė literatūra be galo reikalinga, tačiau tai, ar sudėtingas eiliuotas Antano Baranausko tekstas sudomins šiuolaikinį jaunimą labai priklauso ir nuo to, kaip apie tokius kūrinius vaikams geba papasakoti mokytojai. Deja, šiandien būtent dėl švietimo sistemos sustabarėjimo jauni žmonės skaito vis mažiau ir mažiau.

Jei jau taip, galbūt tėvai galėtų būti tie, kurie paskatintų juos atrasti tinkamą ir jiems aktualią literatūrą?

Galbūt, bet paauglys – tai jau ne tas pats septynmetis, kurį dar gali pakreipti viena ar kita linkme ir kuris klauso tavęs, nes prieš save mato autoritetą. Vėliau gyvenime didžiausiu autoritetu tampa draugai. Ir tai, kaip jau minėjau, visiškai natūralus procesas. Tad jei tavo draugai mėgsta skaityti, tikėtina, kad ir tu mėgsi, nes jūs tiesiog turėsite apie ką pasikalbėti. Deja, man dar neteko sutikti paauglių, kurie susirinkę drauge skaitytų knygas. Noriu tikėti, kad būna ir taip... Suvokus skirtingus žmogaus poreikius tam tikrais amžiaus tarpsniais, nėra jokios prasmės jų laužyti ir per prievartą mėginti kreipti kita linkme. Juk jei versi paauglį, kuris tuo metu nori eiti su draugais į kiną, sėsti ir skaityti, tai jis tiesiog pradės maištauti, ir viskas baigsis nesusikalbėjimu ir drama.

Tad kas paskatino sukurti vienintelį tokį Lietuvoje literatūros festivalį vaikams? Noras, kad vaikai daugiau skaitytų?

Pirmiausia gimė literatūros pažinimo programa „Vaikų žemė“, jos tikslas – sudominti vaikus skaitymu. Pradėjome rengti kūrybinius skaitymus – užsiėmimus, į juos kvietėme ir vis dar kviečiame įvairių mokyklų moksleivius. Taip pamažu ir gimė literatūrinio renginio vaikams idėja. Tiesiog norėjosi kažkokios naujovės, juk Lietuvoje iki tol nebuvo jokio literatūros festivalio vaikams.

Daug domėjausi panašiais renginiais, vykstančiais Didžiojoje Britanijoje. Tai šalis, turinti be galo turtingą skaitymo kultūrą ir puikiai veikiančią sistemą, kaip sudominti jauną žmogų skaitymu. Ne veltui būtent ten vyksta svarbiausi vaikų literatūros festivaliai ir renginiai. Ir mes šiemet „Vaikų knygų salą“ norime perkelti į kiek kitą plotmę, kad literatūra įkvėptų ir kitas meno rūšis, kad ji taptų teatru, kinu, menine instaliacija ar muzikos ir judesio pasirodymu.

Kuo bus ypatingas šių metų festivalis?

Pernai surengėme gal 50 įvairiausių renginių ir dirbtuvių ir supratome, kad tiek daug jų nereikia. Tad šiemet renginiai bus kiek labiau koncentruoti, juose galės dalyvauti daugiau žmonių. Pavyzdžiui, leidykla „Dvi Tylos“ pakvies į netradicinį knygos „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms herojėms“ pristatymą. Į jį atvyks šios knygos herojės, įvairių netradicinių profesijų atstovės, vaikai galės pabendrauti su jomis akis į akį, išgirsti, kodėl šios moterys nusprendė tapti tuo, kuo tapo. Ir aš pats labai laukiu šių susitikimų.

Nepaprastai graži ir meniškai originali bei vertinga Indrės ir Martyno Pavilonių knyga „Marmiai“ atgis muzikos, teksto ir šviesų spektaklio pavidalu. Jį kuria trupė „WhaleDreams “ ir aktorius bei kompozitorius Gabrielius Zapolskis.

Aktorė Severina Špakovska surengs judesio pasirodymą patiems mažiausiems festivalio lankytojams pagal knygą „Alkanas vikšrelis“, kuriai šiemet sukanka 50 metų. Laukia daug kitų įdomių susitikimų ir renginių.

Ar tarp festivalio dalyvių bus ir svečių iš užsienio?

Taip. Pernai lankiausi vaikų literatūros festivalyje Islandijoje. Ten susipažinau su keletu autorių ir vienas jų, rašytojas Ævar Þór Benediktsson atvažiuoja į šiųmetę „Vaikų knygų salą“. Nors šio autoriaus kūrinių dar nėra išversta į lietuvių kalba, tai labai aktyviai skaitymo skatinimo programose dalyvaujantis žmogus, tikra televizijos žvaigždė, dirbantis daugiausia su 9-12 metų vaikais. Jis taip pat rengia mokinių skaitymo konkursą, kurio nugalėtojai tampa jo kuriamų knygų personažais. Mūsų festivalio svečias papasakos apie Islandiją, kaip mažą šalį, kuriai be galo aktualus kultūrinis išlikimas. Visai kaip ir mums. Juk nors mūsų, lietuvių, yra gerokai daugiau nei islandų, mokinių skaičius per pastarąjį dešimtmetį mūsų šalyje sumažėjo net 40 procentų! Mano galva, tai – nacionalinio masto tragedija, tik apie ją niekas nekalba.

Na, galima pasidžiaugti bent jau tuo, kad vaikų literatūra šiuo metu išgyvena tikrą renesansą, šioje srityje vyksta daug įdomių procesų, išleista nemažai puikių leidinių. Ar ir jums taip atrodo?

Vaikų literatūra tikrai labai smarkiai atsigauna. Atėjo nauja rašytojų ir iliustruotojų karta ir jų kūriniai keliauja po visą pasaulį. Kad ir „Laimė yra Lapė“ – esu tikras, kad ši knyga jau turėtų būti įtraukta į rekomenduojamosios literatūros sąrašus.

Taip pat ir į pagrindines Europos šalių kalbas išverstas kūrinys „Sibiro haiku“. Ši knyga apskritai tapo kultūros reiškiniu. Be abejonės, ji taps literatūros klasika. Tai puikus bandymas apjungti keletą skirtingų žanrų, universalus kūrinys, kurį gali skaityti ir suaugusieji.

„Vaikų knygų saloje“ dalyvaus ir pasaulinį pripažinimą pelniusi rašytoja bei iliustratorė Monika Vaicenavičienė, gyvenanti Švedijoje ir būtent šioje šalyje išleidusi savo pirmąją knygą „Kas yra upė“. Ją atrado ir išleido garsi leidykla „Thames & Hudson“. Tik dabar ji, išversta į lietuvių kalbą, pagaliau pasieks ir Lietuvos vaikus. Tiesa, mūsų vaikai su Monikos kūryba jau galėjo susipažinti perskaitę jos kitą kūrinį „Per balas link aušros: pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus“.

Festivalyje bus galima sutikti ir kitą autorę, Rasą Jančiauskaitę, nuostabios knygelės mažiesiems „Maži eilėraščiai mažiems“ iliustruotoją. Šį kartą ji pristatys naują savo kūrinį „Ypatingas“, pagal kurį „Pojūčių teatras“ kuria netikėtą pojūčių ekskursiją. Tai istorija apie tai, kaip raidos sutrikimą turintis berniukas jaučiasi šiame pasaulyje. Beje, R. Jančiauskaitė šiemet kūrė vizualinį identitetą Bolonijos vaikų knygų mugei.

Festivalio metu bus sukurta meninė instaliacija pagal kitą lietuvių kūrinį – naujausią „Baubaimės“ ir „Riešutorto“ autoriaus Beno Bėranto knygą „Ponas Kampas“. Šis autorius taip pat yra pelnęs tarptautinį pripažinimą – minėtasis jo kūrinys „Baubaimė“ įtrauktas į tarptautinį vaikų literatūros katalogą „The White Ravens“, leidžiamą Tarptautinės jaunimo bibliotekos.

Iš tiesų lietuvių vaikų literatūra yra be galo įvairi, joje daug talentingų kūrėjų, kurie išbando naujus žanrus ir raiškos formas. Ir tai svarbu ne tik dėlto, jog vaikai turi pasirinkimą, ką skaityti, bet ir Lietuvos kultūros raidai bendrąja prasme. Juk tai, ką vaikas skaito būdamas mažas, vėliau formuoja jo skonį ir, svarbiausia, kritinį mąstymą, gebėjimą atskirti pigius dalykus, kurie veikia trumpalaikio efekto principu, nuo gilesnių, paliekančių pėdsaką atmintyje. Tai ypač aktualu dabar, kai jaunąją kartą taip smarkiai paveikusi interneto kultūra.

Iš tiesų ne kiekvienas tėvas turi laiko, o ir noro taip giliai domėtis literatūros naujienomis, ne kiekvienam lengva atskirti, kurie kūriniai yra gilūs, o kurie – tik paviršutiniški. Tad kaip išrinkti knygą vaikui, kaip nukreipti jį teisinga linkme? Juk ateini į knygyną ir matai tą begalybę knygų – kaip atrasti tikruosius lobius?

Man norisi tikėti, kad tuose knygynuose dirba žmonės, kurie iš tiesų patys skaito knygas ir gali užvesti ant kelio, paklausti, kiek vaikui metų, kuo jis domisi, ko ieško internete, ką žiūri, kur lankosi. Tiesiog bent jau minimaliai suprasti apie vaiką, kuris skaitys tai, ką nusipirks.

Žinoma, visko į dėžutes nesudėliosi. Ir čia galėtų praversti nacionalinio IBBY (angl. International Board on Books for Young People, liet. Tarptautinė vaikų knygos taryba) skyriaus rekomendacijos bei apdovanojimai.

Kita gera vieta išsirinkti knygą yra biblioteka, kur skaitymas nieko nekainuoja ir neretu atveju dirba puikūs savo srities profesionalai, galintys padėti išsirinkti tinkamiausią kūrinį.

Taip pat verta perskaityti vaikų literatūros tyrinėtojo, doc. dr. Kęstučio Urbos išleistą rekomenduojamų knygų skirtingo amžiaus vaikams sąrašą. Šis žmogus – didžiausias savo srities autoritetas, gebantis būti labai atviru naujovėms žmogumi.

Na, ir galiausiai tikrai verta užsukti į literatūros renginius, kaip kad mūsiškė „Vaikų knygų sala“, nes tai – galimybė susitikti su knygų autoriais ir leidėjais, susipažinti su pačiais naujausiais jų kūriniais. Festivalio metu vyks vaikų knygų mugė, kurioje šiemet dalyvaus 18 svarbiausių vaikų literatūros leidyklų. Galima kad ir visą dieną stebėti, vartyti, bendrauti, o gal kartais net ir užsinorėti įsigyti visus stendo kūrinius... Žaviuosi žmonėmis, kurie gali papasakoti apie savo kūrinius ir taikliai pataikyti į konkretaus vaiko interesus – rekomenduoti knyga, kuri tinkamiausia būtent jam. Tokių šių metų festivalyje bus ne vienas.