Per gyvenimą keliauti smagiau, kai turime draugų. O kartais jie būna nematomi kaip Pūkelis. Draugių Stefanijos Jokštytės ir Eglės Marijos Ažubalytės sukurta eiliuota istorija pasakoja apie draugystę, kuri pripildo gyvenimą gražiausių spalvų. Tikras ir jautrus pasakojimas neaplenkia ir vienatvės temos, nes retkarčiais draugus tenka paleisti ir laukti, kol pasirodys kiti.

Kalbino Aistė Žalaitė

Papasakokite, kaip Jūsų gyvenimuose atsirado Pūkelis. Girdėjau, kad ši istorija visai nepramanyta.

Eglė: Kai prieš dvejus metus pagimdžiau dvynukes, pirmaisiais mėnesiais nelabai turėjau galimybės su kuo nors bendrauti ir vis dažniau pagaudavau save besikalbančią su savimi... Taip prisiminiau savo vaikystės istoriją apie nematomą draugą Pūkelį, kurio pati iš tiesų net ir nepamenu, tik iš daugybės mamos pasakojimų.

Stefanija: Mano mylima draugė Eglė yra gana vėjavaikška ir spontaniška. Tad visai nenustebau, kai vieną dieną Eglė paskambino ir pasakė, jog turi idėją ir norėtų, kad padėčiau ją įgyvendinti. Eglė papasakojo apie Naujamiestyje esantį butą su aukštu balkonu, šulinį kieme, išeinančius į darbą tėvus ir Pūkelį. Kiti prisiminimai, kaip ir daugybė mūsų vaikystės atsiminimų, buvo kupini emocijų: koks Pūkelis buvo jai svarbus, kaip gera buvo su juo bendrauti bei kad kiti jo nematė. Vėliau pradėjome šią istoriją plėsti. Žiūrint iš šalies man atrodė, kad šios istorijos virtimas knyga yra tarsi prisidėjimas prie Eglės tapsmo ne tik dukterimi, bet ir mama, todėl čia mačiau labai daug grožio.

Stefanija, ar buvo sunku rašyti vaikams? Gal pastebėjote, kad kas nors kūrybiniame procese buvo kitaip nei rašant suaugusiesiems?

Kadangi tai labai asmeninė istorija, norėjosi ją papasakoti kuo nuoširdžiau ir paprasčiau. Sakiau Eglei, kad nesistenkime sudrebinti viso pasaulio ar pakeisti vaikų pasaulėžiūros, geriau rašykime knygą, kuri mums patiktų.

Tačiau, be abejo, galvojau, kad kalba nebūtų per daug sudėtinga, vartojau daugiau deminutyvų, nes vaikai nėra jiems tokie alergiški kaip mes, suaugę. Mąsčiau, kad kuriant vaikams negalima meluoti, nes kai tik bandai ką nors prikurti ir nori pasirodyti labai išmintingas, vaikai tarsi kiaurai tave permato. Be to, rašydamas vaikams, rašai ir tėvams. O kadangi dauguma mano draugų dabar yra jauni tėveliai, tai norėjosi knygą parašyti ir jiems.

Mums labai pasisekė, kad prie šios knygos teksto redagavimo prisidėjo poetė Aušra Kaziliūnaitė. Nors jos poezija visai kitokia nei šios knygos, Aušros įžvalgos buvo be galo vertingos. Būtent ji vietomis mus pristabdė, paskatino peržiūrėti tekstą, kad jis būtų artimesnis vaikams.

Eglė: Panorusi užrašyti Pūkelio istoriją, kreipiausi į Stefaniją, nes manau, kad tai žmogus, mokantis labai jautriai parinkti žodžius tiek mažiems, tiek suaugusiesiems. Ir nors ji sako, kad stengėsi parinkti paprastesnius žodžius, aš manau, kad mano dvejų metų mergaitės kai kurių žodžių dar gali ir nesuprasti, bet tai nieko blogo! Galėsiu joms paaiškinti.

Ar iškart žinojote, kad istorija bus eiliuota?

Stefanija: Buvau jau kelis kartus perrašiusi istoriją pagal Eglės pasakojimus, tačiau vieną dieną ji pasigavo mane darbų sūkuryje ir pasakė labai gražų dalyką: „Aš noriu, kad tu ne man rašytum. Norėčiau, kad tai būtų mūsų abiejų kūrinys. Kad tai būtų ir tavo, ir mano, ir mūsų abiejų knyga.“ Tada mąsčiau, ar norėčiau, kad tokia būtų mano pirmoji knyga. Apsvarsčiusi nutariau, kad man būtų įdomu pabandyti užrašyti istoriją eiliuotai. Tą akimirką viskas tarsi atsirišo. Atsiradus eilėms, atsirado žaidimas, o žaidimas yra gražiausia vaikiškumo forma.

Eglė: Išties, tekstas labai pasikeitė, kai Stefanija atsiuntė pirmus du eiliuotus stulpelius. Iškart pagalvojau, kaip gerai! Atrodė, kad skaitau ir nežinau, kas bus toliau, kaip tie žodžiai susidėlios, kokia bus istorijos pabaiga. Kadangi tekstas mane itin įtraukė, tolesnis darbo procesas palengvėjo, nes buvo tiesiog smagu piešti iliustracijas.

Kurdamos knygą vaikams greičiausiai pasidomėjote dabartine vaikų literatūra. Jūsų nuomone, ko joje stinga, o gal kaip tik per daug?

Eglė: Aš labai mėgstu vaikų literatūrą ir animacinius filmukus, bet kokybišką turinį atsirinkti iš tokios gausybės labai sudėtinga. Dabar eidama į knygyną ieškoti knygų vaikams pastebiu, kad dažnai renkuosi perleistus senųjų autorių kūrinius, ypač, jei tai poezija vaikams. Manau, kad dabartinėje vaikų literatūroje nieko netrūksta, o kartais yra gal net ir per daug.

Stefanija: Man atrodo, kad dažnai vaikų susilaukę žmonės paima knygeles į rankas ir pagalvoja: „Ir aš galėčiau taip parašyti.“ Ir parašo. O man atrodo, kad turėtų būti kitaip: knygą parašai ne todėl, kad gali, o atvirkščiai – kad negali neparašyti. Dėl mano užimtumo labai užtrukome, kol knyga išvydo šį pasaulį, bet su kiekvienu mėnesiu atrodė, kad tiesiog negalime neparašyti šios knygos.

Jūs jau seniai esate draugės, o kaip sekėsi dirbti kartu? Ar kilo sunkumų?

Eglė: Sakyčiau, pati pradžia buvo sunki, kadangi nesinorėjo įžeisti viena kitos išsakant savo nuomonę ir kol nenusprendėme, kad Pūkelis bus eiliuota pasaka. O vėliau labai lengvai supratome viena kitą. Juo labiau kad tai ne pirmas projektas, prie kurio kartu dirbome, tik šis buvo išskirtinis, nes pirmas asmeninis.

Stefanija: Aš labai noriu padėkoti Eglei už kantrybę dirbant su manimi, nes aš tai pasirodydavau, tai vėl dingdavau kuriam laikui. Ačiū jai, kad nenustojo manęs skatinti, o dabar labai džiugu matyti šios kelionės virsmą. Viskas prasidėjo tarsi mano paslauga, o tapo mūsų bendru kūriniu. Manau, kad tai yra mano ir Eglės draugystės knyga. Taip pat vis dažniau pagalvoju, kad tai vienas iš kelių gražiausių mano pastarojo meto kūrinių, nors dirbu su daugybe skirtingų projektų vienu metu.

Vienatvė – tai jausmas, kuris nėra smagus nei mažiems, nei dideliems. Viena pasijutusi knygos veikėja Ugnelė greitai susigalvojo sau nematomą draugą. Ar vaikai vienatvę priima lengviau ir natūraliau nei suaugusieji? Kaip manote, ar reikia su vaikais apie ją kalbėti?

Eglė: Kiekvienas žmogus skirtingai išreiškia ir „tvarkosi“ su vienatve. Vaikai – pasiimdami švelnutį ar susirasdami netikrą draugą, suaugusieji – eidami į kiną, teatrą ar barą... Tik vaikai galbūt savo vienatvę parodo ryškiau, o suaugusieji linkę daugiau dalykų paslėpti, vaikai to dar nemoka. Manau, reikia kalbėtis apie viską, kas jiems įdomu.

Stefanija: O man atrodo, kad reikia kalbėti visomis temomis, nes tol, kol norime kalbėtis, esame žmogiški.

Manau, tiek vaikai, tiek suaugusieji turi savininkiškumo jausmą ir nori, kad jų draugai būtų tik jų, kad niekur neišeitų ir niekada nepaliktų jų vienų. Reikia džiaugtis drauge praleistomis akimirkomis, tačiau kartu suprasti, kad jie nėra tavo nuosavybė, ir atėjus laikui draugus paleisti. O vaikams tarsi norisi duoti pažadą, kad ateis kiti, tokie kaip Pūkelis, tik galbūt kita forma, kitu pavidalu. Kartais tiesiog reikia luktelėti.

Ar turėjote viziją, kokios bus knygos iliustracijos? Ką norėjosi jomis perteikti?

Eglė: Pūkelio eskizą buvau sukūrusi vos gimus idėjai, o ir mergaitę nupiešti buvo lengva, nes aš taip atrodžiau vaikystėje, net drabužiai tie patys! Tačiau parinkti bendrą stilistiką ir sukurti aplinką, kurioje atsirastų Ugnelė ir Pūkelis, buvo nelengva. Stefanijai turbūt kas antrą dieną siuntinėjau po eskizą, kol, labai jos palaikoma, likau patenkinta rezultatu. Nuo pat pradžių žinojau, kad naudosiu akvarelę, – tai man buvo didelis iššūkis.

Stefanija: Kai tik pradėjome vystyti šią idėją, šalia pasidėjome visą krūvą vaikiškų knygučių ir galvojome, kaip perprasti jų sėkmės kodą. Tačiau greitai supratome, kad madų nesivaikysime. Nors dažnai vaikiškose knygose dominuoja ryškios spalvos, Eglė pasirinko švelnią akvarelę. Eglės išlietas galutinis variantas tarsi nėra panašus į nieką konkretaus, bet truputį primena jaukų mūsų vaikystės vaizdą.

Eglė: Išties, norėjosi, kad knygos iliustracijos būtų tarsi mišinys to, kas mums patinka dabar, ir to, kas žavėjo, kai buvome vaikai.

Egle, esate sukūrusi ne vienos knygos dizainą, o koks jausmas kuriant savąją knygą? Ar jautėte, kad lengviau, o gal kaip tik sunkiau?

Eglė: Kurti savo knygą buvo gerokai sunkiau. Dažniausiai dirbant su klientu jis pasako, ko nori, o tu žinai, ko jam reikia. Kurdamas sau, atrodo, nežinai, ko tau reikia, be to, norisi panaudoti ir išbandyti viską, kas tik pasaulyje sukurta. Būtent todėl komandoje dirbti yra gerokai lengviau. Stefanijos paskatinimas, pagyrimas būdavo kaip kliento patvirtinimas, kurio labai reikėjo norint judėti į priekį.

Kokia pagrindinė žinutė paslėpta po šios švelnios istorijos puslapiais? Ką išsinešate pačios ir ką norėtumėte, kad kiti pajustų?

Eglė: Kai Stefanijai pasakojau šią istoriją, net nesusimąsčiau, kokią pagrindinę mintį noriu perteikti ją skaitysiantiems vaikams. O Stefanijai sudėliojus istorijos žodžius viskas tapo aiškiau – per gyvenimą keliauti smagiau, kai turime draugų.

Stefanija: Man atrodo, tai istorija apie meilę ir draugystę nesisavinant. Kiekvienam ateina proga turėti draugų. Arba mes juos surandame, arba jie mus. Knygoje yra labai daug sluoksnių, tad norėčiau, kad kiekvienas perskaitęs išsineštų vis ką nors kita.

Koks jausmas apima laukiant netrukus pasirodysiančios knygos? Nerimas, džiaugsmas?.. Ar ji jau tokia išnešiota, kad norisi ją kuo greičiau paleisti?

Eglė: Paleisti, aišku, norisi kuo greičiau... Tačiau yra ir nemažai nerimo, nes knygos dar nematėme.

Stefanija: Eglė daug dirba su knygų leidyba, o aš esu itin dinamiško verslo atstovė, visi procesai vyksta neįtikėtinai greitai – kuriame, filmuojame ir išleidžiame į eterį per tris savaites. Tad man buvo didžiulis iššūkis susitaikyti su tuo, kiek ilgai trunka knygos išleidimas. Dažnai būnu pagauta entuziazmo bangos ir esu užtikrinta, kad padarytas darbas yra geras. O dabar, laikui bėgant, jau nebežinau, ar viskas tikrai taip gerai, apima nedrąsumo jausmas. Ir pati jau esu kitokia – juk tuoj bus dveji metai, kaip susipažinau su Pūkeliu! Tačiau labai laukiame knygos pasirodymo ir tikimės skaitytojų atsako.