Gegužės mėnesį Lietuvoje viešėjo netrukus pasirodysiančios knygos “Namai be atliekų” autorė Bea Johnson (plačiau apie knygą skaitykite čia). Organizuodami renginį, kartu su Miesto Laboratorija ir 15min.lt nutarėme paskelbti geriausios zero waste iniciatyvos rinkimus. Tai – labai draugiški rinkimai, kurių tikslas atkreipti dėmesį į pačius įvairiausius Lietuvoje egzistuojančius projektus: produktus ir paslaugas bei socialines iniciatyvas, skatinančias atsakingą vartojimą. Tikimės, kad šie draugiški rinkimai paskatins vartotojus rinktis sąmoningesnius ir atsakingesnius sprendimus perkant.

Pristatome pirmųjų trijų vietų nugalėtojus, surinkusius daugiausia balsų portale 15min. Šiandien kalbiname trečiosios vietos nugalėtoją – kietuosius šampūnus, kondicionierius ir muilą gaminančius SOLIDU ir kompanijos įkūrėją Vaivą.

Kalbino Adelė Galdikaitė

Papasakokite plačiau apie „SOLIDU cosmetics“ veiklą, ką darote, kaip viskas prasidėjo ir kodėl ėmėtės tokios veiklos?

SOLIDU – tai vienintelis kosmetikos ženklas Lietuvoje, kuris gamina vien tik kietąją kosmetiką. Čia nenaudojami jokie plastikiniai buteliukai, viskas pagaminta tik iš aktyviųjų ingredientų. Taip siekiama mažinti išmetamų šiukšlių kiekį, produktus galima įsigyti ir visai be jokios pakuotės ar vien tik popierinėje dėžutėje. Tačiau tuo pačiu siekiu, jog SOLIDU produktai būtų efektyvūs, malonūs naudoti ir neturėtumėte dėl jų radikaliai pakeisti savo vonios įpročių.

Kaip gimė SOLIDU? Jei pradėsim nuo pradžių - ilgą laiką gyvenau Kinijoje. Gyvenant nesuvokiamo dydžio didmiestyje ir dirbant su importu, labai dažnai į akis krisdavo besaikis ir beprasmis vartojimas ir švaistymas. Kokia begalė daiktų yra įvežama ir išvežama iš Kinijos, o kiek jų kasdien suvartojama! Aplink tik dėžės, pakuotės, buteliukai, maišiukai, vienkartiniai puodeliai, įvairų įvairiausi daiktai –ir viskas greitai suvartojama, išmetama ir perkama nauja. Šanchajuje kitaip nei Vilniuje, ten vartojimas labai krenta į akis, ten ir tvyro smogas, ir daug žmonių, ir lengva pamatyti, kaip atrodo konteineriai šalia daugiabučių.

Juk kiekvienas daiktas, kurį kažkada išmetėte, dabar kažkur yra... Jūsų drabužiai, batai, rankinės, žaislai, mikrobanginės, rašikliai... Juk dauguma produktų pagaminti iš ilgaamžių medžiagų, suyra labai lėtai, jie vis dar nėra suirę ir tikriausiai nesuirs kol jūs būsite gyvi. O kur jie? Šiukšlynuose, vandenynuose, miškuose, žemėje, kur po truputį yra ir skverbiasi į mus supančią aplinką. Lietuvoje tą mažai jaučiame, aplink mus daug gamtos, gyventojų tankis mažas, todėl lengva įsivaizduoti, kad šiukšles metame lyg į juodąją skylę, nes jų nesimato mums po nosimi. O iš tiesų viskas kažkur atsiduria. Pavyzdžiui, plastiko atliekos daugybę metų keliavo į tą pačia Kiniją, kur jomis atsikratydavo Europos šalys. Kinai neseniai atsisakė toliau jas priimti, dabar teks tvarkytis patiems.

Tačiau SOLIDU idėja (ar kažkas panašaus į tai) kilo kiek vėliau, kai po ilgo laiko Kinijoje nusprendėme išsikraustyti (aš ir mano ilgametis draugas, su kuriuo kartu ten ir gyvenome). Su draugu susidėjome po “backpacką” – po vieną kuprinę, o likusius daiktus pardavėm, atidavėm draugams ir paaukojom labdarai. Mėnesį keliavome Kinijoje ir dar keletą mėnesių Pietryčių Azijoje. Tuo metu atradau kietuosius šampūnus, nes mano plaukai riebūs, juos plauti tekdavo kasdien, o tampytis sunkių šampūno buteliukų nenorėjau. O gyvenome nebrangiuose viešbučiuose, kur neduodavo jokių priemonių, kitais kartais išvis nakvodavome mašinoje ar palapinėje, o galvą išsiplaudavau tik upelyje… Keliaudavom pigiomis avialinijomis, kur neregistruodavome bagažo, tai tų buteliukų neleisdavo neštis į lėktuvą. Pradėjau domėtis, kaip kuo labiau sumažinti turimų daiktų ir kaip pasirūpinti savo plaukais ir oda “backpackinant”. Negalėjau patikėti, kad anskčiau nežinojau apie kietuosius šampūnus – tai tokia patogi įprasto šampūno alternatyva, kurios nenorėjau atsisakyti net grįžusi iš kelionių.

Vėliau turėdama laisvo laiko ėmiau savarankiškai mokytis gaminti muilą. Tai iki šiol yra mano be galo mėgstamas užsiėmimas, tačiau pamažu to nebeužteko, nors rankų darbo muilas ir puikus dalykas (jo nepalyginsi su komerciniais, įprastai randamais parduotuvėse), bet norėjosi kažko daugiau. Nusprendžiau išsiaiškinti, kaip gaminami kietieji šampūnai. Pasisekė, jog tuo metu vėl buvau Kinijoje, nes ten visokiausių žaliavų ir reikalingų įrankių galima labai paprastai nusipirkti. Galbūt jei būčiau tuo metu buvusi Lietuvoje, nebūtų pavykę, nes neturėčiau jėgų ieškoti tiekėjų po visokias skirtingas šalis.

Ką Jums patiems reiškia atsakingas gyvenimas, vartojimas? Kaip jūs suprantate zero waste filosofiją ir kaip ją integruojate į savo gyvenimą, veiklą?

Aš pati savęs tikrai nepriskiriu prie “zero waste” sekėjų, nes iki to man dar toli gražu. Greičiau prie sąmoningų vartotojų. Deja, savo buityje nepavyksta visiškai išvengti taršos ir šiukšlių, mano tikslas yra ateityje daryti to dar daugiau, įnešti į gyvenimą daugiau minimalizmo. Stengiuosi be reikalo nešvaistyti. Vengti pirkti visokius maišelius, vienkartinius indus, šiaudelius. Gaila, jog dauguma sveikesnio maisto, tokio kaip šviežios daržovės ar vaisiai, ypač jei nors kiek egzotiškesni, būna jau supakuoti į daugybę plastikinių maišelių ir indelių, negali pirkti sveriamų, “palaidų”. Taip pat su kruopomis, riešutais. Nesakau, kad jų nėra, tačiau dažnai atsiremi į aplinkybes: darbas su SOLIDU man užima tiek daug laiko, jog retai kada suspėju specialiai vykti į parduotuvę, kur galėčiau rasti daugiau zero-waste produktų, o tiesiog užsuku į visa parą dirbančią “Maximą”. Kai galiu, vengiu pakuočių. Pavyzdžiui, stengiuosi nepirkti vandens, sulčių ar kokių gėrimų buteliukuose ir “Tetrapack” pakuotėse. Lietuvoje iš čiaupo bėga toks tyras ir kokybiškas vanduo. Visad pasiimu iš mamos namuose gamintų sulčių, jas įsipilu į savo indą ir pasiimu, arbatas taip pat stengiuosi darytis iš mamos džiovintų žolelių ir nepirkti parduotuvėse. Mėgstu pirki dėvėtus rūbus ar antrų rankų daiktus. Namuose turime daug antram gyvenimui prikeltų objektų, interjero detalių, atkeliavusių iš močiutės sodybos ar iš kitur. Dauguma jų “vyresni” už mane. Tokie daiktai ir turi istoriją, ir neskatina tolimesnio vartojimo išmetant sena ir perkant nauja.

Tiek daug prekinių ženklų, vartotojų dabar kalba apie ekologiją, organiškus, sveikus produktus. Tada tie patys prekiniai ženklai, akcentuojantys organinę žaliavų kilmę, apsisukę juos pakuoja į vieną plastikinę pakuotę, tada į popierinę, ir dar įdeda į plastikinį maišelį. Juk organiški produktai brangiau kainuoja, tai kaip juos parduosi, jei nebus prabangiai atrodančios pakuotės?

O tada mes, kuriems taip rūpi rinktis sveikus produktus, ekologiškus, sertifikuotus ir panašiai, tuos maišelius ir pakuotes metame lauk. Geriausiu atveju – į perdirbimo konteinerį, kur jie nebūtinai bus perdirbti. O tada? Ironiška, kad tada tas plastikas po truputėlį yra, virsta mikrodalelėmis, kurios skverbiasi į mūsų geriamą vandenį, į dirvožemį, ir kur keliauja toliau? Grįžta į tuos pačius “sveikus”, “ekologiškus” produktus, kuriuos rinkdamiesi sau ir savo vaikams jaučiamės darantys gera savo sveikatai ir savo planetai. Mano filosofija, jog geriau rinktis nebūtinai organinį sertifikuotą produktą, o gal tiesiog pagamintą vietoje ar kukliau įpakuotą.

Todėl man kartais net eina šiurpas pamačius, kaip žmonės gali taip rūpintis dėl vieno, t.y., kur ir kaip jų valgomas produktas užaugintas ir ar jis ekologiškas, ir visiškai, absoliučiai ignoruoti kita – t.y., produkto, jo pakuotės kuriamą taršą. Kartais norisi apsiverkti, kai bare paprašius gėrimo be šiaudelio, matau, kaip jį beįdedąs barmenas tą patį šiaudelį švysteli į šiukšliadėžę – “nes jau paliečiau”. Ar kaip padavėjai kavinėse atsisako įpilti vandens iš krano ir bruka vandenį buteliukuose. Kol kas dar nedaug turime sąmoningumo šioje srityje, manome, jog resursai yra nesibaigiantys ir šiukšlės neturi įtakos mūsų gyvenimui.

Kosmetikos, kūno priežiūros, švaros priemonių pakuočių, plastikinių buteliukų gausa iš tiesų gąsdina. Daugelis gyvenimo be atliekų šalininkų, kaip ir pati „Namai be atliekų“ autorė Bea Johnson, knygoje pateikianti kosmetikos ir kitų priemonių receptus, tiesiog patys pradeda gaminti kosmetiką ir kitas kūno priežiūros priemones, bent jau taip stengdamiesi sumažinti grožio industrijos sukuriamų atliekų kiekį. Ar kietoji kosmetika galėtų išstumti plastikines pakuotes? Kokias kietosios kosmetikos perspektyvas matote pasaulio ir Lietuvos rinkose?

Nė vienas kosmetikos prekinis ženklas ar tam tikras kosmetikos tipas neišstums visų kitų tipų produktų. Juk ir dabar turime galybę pasirinkimų, galybę skirtingų kosmetikos rūšių. Man pačiai iš tiesų labai rūpi plaukų priežiūra ir su tuo susiję klausimai – ne ką mažiau nei ekologija. Noriu, jog SOLIDU produktai būtų tokie, kuriuos norisi naudoti visiškai nepaisant to, ar esi zero waste išpažinėjas ar ne, kad tai būtų produktai, kurie tiesiog yra kokybiški ir geri.

Manau, jog tikrai įmanoma kuo labiau atsisakyti plastikinių pakuočių kosmetikoje. O štai plaukų priežiūros srityje tą padaryti yra visai nesudėtinga, kai egzistuoja tokia puiki alternatyva. Galbūt kokiais kitais atvejais tai ir sunkiau, galbūt kai kurie produktai tikrai privalo būti skysti, nes tiesiog kitaip nepadarysi, o gal kai kuriems žmonėms tinka vien tik skysti kosmetikos produktai. Visa tai yra normalu. Tačiau ten, kur galime, tikiuosi, jog rinksimes alternatyvas.

O ir ten, kur alternatyvų skystajai kosmetikai nėra, vis tiek įmanomos permainos: stiklas, metalas, daugkartinio naudojimo pakuotės, ar, kaip sakote, ir galimybė įvairius dalykus gamintis namuose.

Todėl tikiuosi, jog tokie projektai, kaip SOLIDU, nors ir neišstums visų kitų netausojančių aplinkos sprendimų, bet mažų mažiausiai privers žmones susimąstyti, atkreipti dėmesį į egizistuojančias problemas ir ieškoti alternatyvių sprendimų savo grožio rutinai.