Europoje kasmet iššvaistoma 89 mln. tonų maisto. Didžioji dalis maisto patenka į sąvartynus, kur pūvantis maistas išskiria anglies dioksidą ir nuodingas metano dujas, kurios teršia atmosferą net 20 kartų stipriau nei anglies dioksidas. Ką kiekvienas iš mūsų gali padaryti, kad išmetamo maisto kiekis sumažėtų? Patarimais, kaip virtuvėje priartėti prie zero waste filosofijos dalinasi vienas iš restorano „Sweet root“ šeimininkų ir knygos „Proud of Lithuania: A Fairy Tale by Sweet Root“ idėjos autorius Sigitas Žemaitis.

Kalbino Adelė Galdikaitė

„Sweet Root“ restoranas siekia tapti labiausiai zero waste judėjimo principus atitinkančiu restoranu. Trumpai papasakokite apie „Sweet Root“ restorano filosofiją ir kaip ji siejasi su zero waste judėjimo filosofija? Kaip ši filosofija vykdoma, pritaikoma restorane?

Tai buvo natūralus priartėjimas šios filosofijos. Niekada neturėjome tikslo tapti ir vadintis zero waste restoranu, tai buvo natūralus restorano augimas ir vertybių praplėtimas. Pradėjome nuo labai aiškaus ir griežto sezoniškumo, pagarbos ingredientui, vietiniam produktui. Natūralu, kad tas kitas žingsnis, kai tu labai griežtai seki sezoniškumu, ieškai ilgai ir sunkiai vietinio ingrediento, susipažįsti su produkto gamintoju, augintoju, ūkininku, yra tą ingredientą išnaudoti kaip galima daugiau, išnaudoti šimtu procentu ir taip parodyti pagarbą pačiam produktui bei atsidėkoti jo augintojui. Taip natūraliai, per virtuvės prizmę, zero waste tema, filosofija pradėjo plėtotis restorano viduje ir mes ją natūraliai priimame.

Lietuvoje kasmet išmetama maždaug 581 tūkst. tonų maisto atliekų. Vienam šalies gyventojui per metus tenka 171 kg išmetamo maisto. Ką mes kiekvienas kasdien galime padaryti, rinkdamiesi maistą, gamindami ar valgydami namuose, kad kuo mažiau išvaistytume ir būtume arčiau gyvenimo be atliekų filosofijos?

Visų prima, tai yra daugiau požiūrio klausimas, tai nėra kažkokia atskira filosofija. Tu ja tiesiog turi pradėti gyventi, tikėti. Turi pradėti rodyti pagarbą produktui, daiktui ir tada ši filosofija natūraliai ateina, per tavo norą kuo labiau išnaudoti, sunaudoti produktą ir pan. Pirmiausia, namuose reikėtų labai nuosekliai pradėti, bent jau virtuvėje, naudoti produktą, kuris yra vietinis ir sezoniškas. Nes vien pasakius sau, jog aš noriu valgyti tik Lietuvoje užaugintas braškes ir tik tuo metu, kada jos yra užaugintos, tu jau žengi didelį žingsnį į priekį, nes jau nebeieškai viduryje žiemos parduotuvėse supakuotų braškių, atkeliavusių iš tolimos šalies – tu pradedi taupyti transportavimo kaštus, pradedi prisidėti prie taršos, nereikalingų pakuočių mažinimo. Taigi, stengtis, kad bent 80 proc. ingredientų, kurie atkeliauja ant tavo stalo, būtų užauginti vietinių gamintojų ir tuo metu, kai jie auga. Viskas prasideda nuo paprastų, mažų kasdieninių įpročių. Jei sau pasakysi, jog nori pradėti vartoti sezonišką, vietinių gamintojų užaugintą produkciją, priartėjimas prie zero waste filosofijos jau bus labai ženklus.

Gal turite patarimų, kaip lengviau į mūsų namų virtuvę įlieti zero waste filosofiją ir pradėti ją vykdyti dabar, vasarą, kai turime tam tiek daug galimybių ir šviežios, nesupakuotos, iš toli nevežtos produkcijos?

Iš vienos pusės, vasara yra puikus metas pradėti vykdyti šią filosofiją, iš kitos pusės vasarą dar sunkiau pradėti, nes gyvenimo be atliekų filosofija įsitvirtina natūraliai, tu ja negyveni, kai, tuo tarpu, rudens, ypač žiemos, mėnesiais tu turi dėti pastangas. Vasara yra lengvas metas pradėti, tačiau jis neduoda postūmio galvoti ir mąstyti į priekį. Pavyzdžiui, žiemą užsinori išsikepti mėlynių pyragą. Net nesusimąstęs apie lokalumą, sezoniškumą, natūralumą, ką reiškia nusipirkti indelį mėlynių viduryje žiemos, tu jų tiesiog nusiperki. Vasaros metu būtų galima pradėti žengti pirmuosius pasiruošimo žingsnius, išsisaugoti, išsivirti mėlynių uogienės, kad žiemos metų nebereikėtų ieškoti prekybos centruose supakuotų ir iš toli atvežtų mėlynių. Tada prasideda tikrasis gyvenimo be atliekų filosofijos integravimas į mūsų gyvenimus.

Mūsų restorano patarimas – produkto sezoniškumas ir lokalumas. Jei neišnaudoji produkto vienam patiekalui gaminti, tai išsaugok jį kitam kartui, pasidaryk žolelėmis gardintą aliejų, kurį tu galėsi panaudoti vėliau, kai tų žolelių nebebus. Arba, kai turi daug čiobrelių aplinkui, ar atostogauji vietovėse, kuriose daug laukinių čiobrelių, gali jų prisiskinti, išsidžiovinti, turėsi puikios arbatos ir tau nebereikės pirkti arbatos žiemą, kai ji bus supakuota ar iš kur toli atkeliavusi. Tad pagrindinis patarimas – išnaudoti tai, ką turime čia ir dabar, naudoti produktus, kai jie yra geriausios kokybės, o jei visų ingredientų nepavyko sunaudoti, išsaugoti juos kitam metų lakui.