Lietuviškas kavos mėgėjo vadovėlis

Nors kava mėgaujamės jau kiek daugiau nei 400 metų, knygos apie ją – kur kas jaunesnės. Nes tam, kad kas nors apie kavą rašytų, būtina ne tik pakankamai daug norinčių pasimėgauti kavos puodeliu, bet ir pakankamai daug norinčių ir galinčių apie tai paskaityti. Pirmosios knygos apie kavą mūsų kraštuose pasirodė XVIII amžiuje. 1769 metais Varšuvoje buvo išleista kunigo jėzuito Jano Tadeuszo Krusińskio knyga impozantišku pavadinimu „Pragmatografija apie teisingą Turkiškosios Ambrozijos naudojimą, tai yra aprašymas būdo kaip tinkamai naudoti Turkišką Kavą“. J. T. Krusińskis nemenką savo gyvenimo dalį praleido krikščionių misijose Persijoje, tad apie kavą tikrai išmanė. „...Ne bet koks vanduo tinka kaghvai...“ - rašė jis. Ir dar prideda, kad „...jei verdama kaghva ilgai, kaip pienas kunkuliuoja, reiškia ji verdama netinkamame vandenyje...“. O toliau pažymi, kad „...turkai geria kaghvą be cukraus, nes jos kartumas tulžį slopiną, o cukrus – tulžį paskatina...“. Tulžimi anuo metu buvo vadinamas vienas humorų – kūno skysčių, kurių pusiausvyros palaikymu tais laikais buvo grindžiamas sveikos gyvensenos supratimas. Tad sakinys apie kavą ir cukrų, išverstas į dabartinę kalbą, reikštų, kad jei geriate kavą per karščius, geriau jos nesaldinti. J. T. Krusińskis kritikuoja ir kavos gėrimą su pienu: „...Rytiečiai negeria kaghvos su pienu. Tas paprotys yra atsiradęs Europoje, daugiausia damų tarpe. Pirmieji jį sukūrė olandai, o taip pat italai, karvių augintojai...“. Po keliolikos metų, 1795 metais, buvo išleistas ir išsamus kavos mėgėjų vadovėlis, prancūzų gydytojo ir botaniko Pierre-Josepho Buc’hozo „Trumpas pamokymas apie kavą“. Knygelė – ne tokia ir trumpa, kone 100 puslapių. Jos autorius, prancūziškosios Apšvietos atstovas, mažiau rašė apie humoralizmą, bet pateikė nemažai botaninių ir istorinių žinių apie kavą, jos cheminę sudėtį, gydomąsias savybes, auginimą (įskaitant auginimo Europoje galimybes), skrudinimą ir net 11 jos paruošimo būdų. O taip pat buvo aptarti tekstai šlovinantys kavą bei atsikertama argumentais kavos kritikams. Pateikiamame kavos paruošimo graikišku būdu recepte autorius kritikavo tuo metu paplitusį turkišką kavos paruošimo būdą, kuomet kava ilgai verdama, nes tokiu būdu prarandamas kavos kvapnumas. Visai kitaip gaminama graikiškai „...įdėk maltos kavos į reto audeklo maišelį indelį ir užpilk verdančiu vandeniu. Kai nusistovi, gerk karštą...“. P. J. Buc’hozo nuomone gera kava ta, kurios paviršiuje matomas nedidelis riebalų (lyg eterinio aliejaus) kiekis, nes tai suteikia kavai kvapnumo. Ar tik ne dėl šio įspūdžio XIX amžiaus viduryje Ana Ciundzievicka „Lietuvos gaspadinėje“ rekomendavo į skrudinamas pupeles įmaišyti kiek sviesto?

Pirmosios knygos apie kavą buvo lenkų kalba. Ją suprato turbūt visi kavos mėgėjai, nes kavos gėrimas XVIII-XIX amžiais buvo ne tik liberalesnių politinių pažiūrų, bet ir aukštesnio socialinio statuso ir išsilavinimo ženklas. Ir mėgome ją, ir gėrėme. Adomas Mickevičius „Pone Tade“ pastebėjo, kad vietos papročiu gera kava yra „...anglies juodumo, gintaro skaidrumo, mokos kvapo ir medaus tirštumo...“ ir dar „...suprantama, ką kavai reiškia gera grietinėlė...“.

Rinka lietuviškoms knygoms apie kavą formavosi tik XIX amžiaus antroje pusėje, stiprėjant lietuviškai kalbančiam inteligentijos sluoksniui. Kas buvo pirmasis parašęs apie kavą lietuviškai? Į pirmųjų tekstų titulą pretenduoja straipsniai Mažosios Lietuvos lietuviškoje spaudoje: „Apie kafiją“ rašė A. Kurschat 1885 metų „Tilžės keleivyje“, o A. Wisgalus perpasakojo A. de Brevaur tekstus apie „Kavą (Kafiję)“ tų pačių metų „Lietuwiszkame polytiszkame laikrasztyje“. Ir tai jau ne tie, būriški, pamokomi, bet iš esmės kavai priešiški Donelaitiški tekstai, kur „blogasis“ veikėjas „...vei kapės (kavos) bei tės (arbatos) kaip reik dar košt neprimokęs“, o jau nosį riečia. Tai tikri pažintiniai straipsniai, įvedantys skaitytoją į naują, menkai pažintą, bet įdomų kavos mėgėjų pasaulį. Kodėl atpasakoju senus tekstus apie kavą? Atsakymas – paprastas, todėl kad noriu papasakoti apie vieną naują knygą šia tema ir rekomenduoti ją skaitytojams. Kavos kultūra Lietuvoje buvo sužlugdyta sovietmečiu. Kavos tiesiog trūko. Daugybė žmonių gėrė kavos surogatus su miežių, burokų ar dar nežinia ko priemaiša, o tirpi indiška kava buvo pageidaujamu deficitu. Nepriklausomybės atkūrimas reiškė ir galimybes atkurti savo gastronominę kultūrą. Taip ir kavos kultūra per pastaruosius dešimtmečius Lietuvoje atgimsta. Iš tikro, jau sunku įsivaizduoti lietuvišką susitikimą be kavos. O tai reiškia, kad ir vėl, panašiai kaip tada, XVIII amžiaus pabaigoje – XIX amžiuje, randasi ne tik kavos mėgėjų, bet ir skaitytojų apie kavą. Ir šią nišą puikiai užpildo Emanuelio Ryklio knyga „Tebūnie kava“ (leidykla Dvi tylos, 2019 metai).

Pavadinčiau šią knygą kavos mėgėjo vadovėliu. Nes atidus skaitytojas joje ras viską, ką reikia žinoti kiek pažengusiam. Pradedant kruopščiu (o tai autoriui būdinga) kavos pavadinimo išaiškinimu, kavos istorija, pažintimi su kavos rūšimis ir kavos paruošimo būdais. Vesdamas skaitytoją kavos kultūros labrintais, Emanuelis atskleidžia įvairių senųjų kavos vietų įvairiose pasaulio šalyse „genius loci“, net tos - mitologinės Lietuvos kavos mylėtojų žemės ir būtinos piligrimystės vietos tarp Molėtų ir Utenos – vadinamos Kafenhauzu. Tiesa, seniesiems lietuviams sunkiai sekėsi „f“ raidė, tad ir kafija virto kape ir kafenhauzas – Kapanauza.

Skaitydami apie kavos rūšis ar kavos ruošimą, stabtelėkite minutėlei, užsimerkite ir įsivaizduokite. Autoriaus tekstas yra labai įtaigus, gal būt pajusite net šviežiai paruoštos kvapą savo nosyse ir skonį savo burnose. O tiems, kurie mėgsta įvairius kavos ruošimo būdus, prisiminimų pliūpsnis yra garantuotas. Kuo man patinka bendravimas su Emanueliu (ir tą patį randu jo knygoje). Emanueliui nėra vieno vienintelio, geriausio ir teisingo, ir į rojų vedančio, kavos paruošimo būdo. Čia iškart prisimenu istoriją apie Sofiją Čiurlionienę, sakydavusią, kad geros kavos pagrindas yra tiesiog gera kava („negailėk pinigų, kai perki kavą ir negailėk kavos, kai ją ruoši“). Taigi, pirma kokybė, o toliau (jei jau turime kokybišką kavą), belieka skonio dalykai: kažkam patinka espresso, kažkas verda turkišku būdu, o kiti naudoja „Bro“.

Ko knygoje pasigedau (to pasigendu ir visoje Lietuvos kavos kultūroje)? Pakankamai logiškai nutiko tai, kad mūsų krašte yra įsigalėjusi vakarietiška kavos kultūra. Juk jau apie 1000 metų priklausome šiai kultūros erdvei. Prakalbus apie rytietišką ir pietietišką kavos kultūrą, paprastai sulaukiame apibendrinimo: „aha, tai ta, turkiška kava“. Tačiau atidesnis keliautojas irnragautojas pastebės, kad kavos skonis, kvapas, paruošimo būdai, net puodeliai, Turkijoje, Graikijoje, Kipre ar arabų šalyse skiriasi ir nevadins graikiškos kavos turkiška, o kiprietiškos – graikiška. Tą randame dar Pierre-Josepho Buc’hozo pamokymuose ir tai (beje) iš dalies atkartojama ir Emanuelio, kuomet aprašant kavos ruošimą turkišku būdu, pastebima, kad nereikia jos perkaitinti, nereikia išgarinti visų skaniausių ir kvapniausių dalelių. Bet juk taip tolstame nuo turkiško ir artėjame link graikiško kavos paruošimo būdo. Tad tikiu, kad rytų ir pietų (iš esmės kavos tėvynės) kultūros pažinimas bus naujas puslapis lietuviškoje kavos kultūroje, kurį kada nors atversime. Ir – gal būt – naujos, antrosios knygos apie kavą tema, kurios labai laukčiau.